Kirk'o kompiuteris taikosi prie septinto dešimtmečio.
2018 m. sausio 21 d., sekmadienis
2017 m. lapkričio 26 d., sekmadienis
Perskyrimas XXXVII: piktžolės ant protėvių šešėlių
Kartojant nuo vaikystės išvažinėtą asfaltą, į kairę, link Fermos, pro kaukazietiškų slyvaičių eiles, vėl stojamės prie vis renovuojamos medinės tvoros. Lankytojai dar nesiskirsto, laisvalaikio suknelės, madingai glamžyti šortai plaikstosi šiltame vasaros pavakario vėjyje.
"Šviežiena", pastebim naujai supiltus dirbtinių gėlių kalnus, gelstančius pūnančius vainikus, kantriai laukiančius savo trisdešimties dienų termino.
Minam žinomu taku, tiesiai, į kairę, pro suoliuką, nors "mistiškai išaugusios pušaitės" seniai nebėra. Miško augimas stabdomas, saugant mirusiųjų širdis nuo perforacijos visa smeigiančiomis šaknimis.
"Siaubingai viskas apžėlę", ji traukia lateksines pirštines, saugodama mano lakuotus nagus. "Ravėk", įsako, pati jungdama penktą pavarą sodo žirklėse.
Pirma ištraukioju tujose geranoriškai įdėtus dirbtinių gėlių žiedus. Tai, matyt, tokiu skurdžiu vaizdu susimylavusiųjų tolimų giminaičių indėlis. Geltoni, žalsvi, pageltę. Tada lengvos žolės, vijoklinės, smagios - vienas patraukimas duoda daug rezultatų, kai mažai nudirbęs jautiesi daug pasiekęs. Po to sunkesnės rūgštynės, ilgom, rudom, kirmėliškom šaknim. Jas reikia krapštyt, jei taip sąžiningai, traukt sielos gelmėse randama jėga. Arba sukčiaut, nuraut prie paviršiaus. Kaip išeina, kaip gyvenime, vieniems atiduodi širdį, su kitais pasukčiauji, po savaitės grįžęs turi netolygiai apžėlusį kapelį.
Pusė devynių, virš senojoje kapinių dalyje esančių pušaičių ir kiparisų leidžiasi saulė, akindama mano pastangas atsikratyti paskutinių žolių. Noriu būti toje senoje dalyje, kur dūlantys mirusiųjų kūnai mažiau svarbūs. Noriu atsikratyti ravėjimo nervų absurdo skonio burnoje. Kad ji nustotų lieti savo tulžį į švaros priemones ir apžėlusius kapus, kad pasakytų kaip jaučiasi be kartėlio, bet agresijos, be kaltinimo. Gal aš ko nors gero galiausiai išmokčiau, ne tik per amžius amen.
"Šviežiena", pastebim naujai supiltus dirbtinių gėlių kalnus, gelstančius pūnančius vainikus, kantriai laukiančius savo trisdešimties dienų termino.
Minam žinomu taku, tiesiai, į kairę, pro suoliuką, nors "mistiškai išaugusios pušaitės" seniai nebėra. Miško augimas stabdomas, saugant mirusiųjų širdis nuo perforacijos visa smeigiančiomis šaknimis.
"Siaubingai viskas apžėlę", ji traukia lateksines pirštines, saugodama mano lakuotus nagus. "Ravėk", įsako, pati jungdama penktą pavarą sodo žirklėse.
Pirma ištraukioju tujose geranoriškai įdėtus dirbtinių gėlių žiedus. Tai, matyt, tokiu skurdžiu vaizdu susimylavusiųjų tolimų giminaičių indėlis. Geltoni, žalsvi, pageltę. Tada lengvos žolės, vijoklinės, smagios - vienas patraukimas duoda daug rezultatų, kai mažai nudirbęs jautiesi daug pasiekęs. Po to sunkesnės rūgštynės, ilgom, rudom, kirmėliškom šaknim. Jas reikia krapštyt, jei taip sąžiningai, traukt sielos gelmėse randama jėga. Arba sukčiaut, nuraut prie paviršiaus. Kaip išeina, kaip gyvenime, vieniems atiduodi širdį, su kitais pasukčiauji, po savaitės grįžęs turi netolygiai apžėlusį kapelį.
Pusė devynių, virš senojoje kapinių dalyje esančių pušaičių ir kiparisų leidžiasi saulė, akindama mano pastangas atsikratyti paskutinių žolių. Noriu būti toje senoje dalyje, kur dūlantys mirusiųjų kūnai mažiau svarbūs. Noriu atsikratyti ravėjimo nervų absurdo skonio burnoje. Kad ji nustotų lieti savo tulžį į švaros priemones ir apžėlusius kapus, kad pasakytų kaip jaučiasi be kartėlio, bet agresijos, be kaltinimo. Gal aš ko nors gero galiausiai išmokčiau, ne tik per amžius amen.
2017 m. kovo 27 d., pirmadienis
Perskyrimas XXXVI: Su potvyniu pavasarį išplaukia ir šūdai
Kol paveiksliukai gražūs, tol valtis sandari
Kol yra serialų apie kosmosą, tol irklas veikia
Kol puslapiai verčiasi, tol srovė neša
Kol yra serialų apie kosmosą, tol irklas veikia
Kol puslapiai verčiasi, tol srovė neša
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)