Prieš išsipasakojant norėjau jus įspėti, jog šį savaitgalį nebuvau toks imlus ir neišmokysiu jūsų, tokių praktiškų dalykų kaip anąkart. Tačiau šį savaitgalį atsivėrė mano akys ir aš supratau daugybę dalykų, kurie seniau sugebėdavo kankinti mano menką sielą.
Tad pradėsiu nuo penktadienio įspūdžių: mano magelaniškai sielai pavyko apsilankyti viename iš didžių Vilniaus naktinių klubų, kuriame laisvai liejosi midus bei kiti linksmybių pilni gėralai. Klube vieni šoko, kiti ieškojo dar neatrastos meilės, o tretieji su Buda arbatą gėrę. Nei meilės, nei arbatos negavau. Tačiau kiek man žinoma gavę arbatos nelabai džiaugėsi, o gavę meilės džiaugėsi mėsos skoniu. Ši mozaikinė penktadienio kompozicija atvėrė mano akis, net būtų galima sakyti - atradau savo vietą po saule!
„Et tas gyvenimas.. Nesibaigianti elegija“
O kitą dieną, kai jau saulė nusileidusi bandė užmigdyti svietą, apsilankiau viename iš savo mėgiamų mikrorajonų. Tačiau šių savo įspūdžių, dėl galimų dviprasmybių, jums dar kol kas nepapasakosiu.
Žmonės sako, jog kadaise tenai stovėjusi galinga pilis, kurią nuo blogųjų drakonų gynęs didysis kunigaikštis Arkas. Prižadu jums, mielieji, artimiausiu metu papasakoti visą istoriją apie didįjį kunigaikštį Arką, jo draugus, priešus bei neįtikėtinus žygius.
86.
2008 m. vasario 11 d., pirmadienis
PERSKYRIMAS III: ypatingoji dieta
Džiūvėsiai - tai tokia sausa duona, kuri yra kieta, bet, kaip nekeista, skani. Iš pažiūros gali pasirodyti sužiedėjusi ar sena, tačiau neapsigaukite, tai - visiškas melas. Ši keista duona negenda taip lengvai, būna prikaišiota karts nuo karto įvairių įdomių kūnų, tokių kaip razinos, migdolai, arbatos ar pieno pėdsakai.
Kartais džiūvėsius galima valgyti mirkant į arbatą(nepaisant to, kad arbatoje po to lieka nemalonių akiai ir burnai nuosėdų). Reikia pabrėžti, kad mirkant džiūvėsius į arbatą, puikiai pavalgoma sustojus skrandžiui, apsinuodijus kuom nors ir panašiai. Tokia savotiška džiūvėsių sriubytė turėtų gerai padaryti jūsų vidiniam aparatui.
Kitas(besilaikantieji dietos turėtų praleisti šią pastraipą), ne mažiau malonus būdas valgyti džiūvėsius, būtų tepti ant jų ką nors labiau kaloringo, pavyzdžiui, DŽEMĄ ar UOGIENĘ. Čia jau taikytina mažiau linkusiems tukti ir labiau linkusiems pasimėgauti, o ne rūpintis savo talija ar liemeniu. Juk tikrai dar esti žmonių, kurie labiau vertina skonį ir malonumą, o ne figūros mažus netobulumus.
Trečiasis būdas būtų valgyti džiūvėsius yra užsigeriant kuo nors, pavyzdžiui, pienu, kefyru ar jogurtu. Tai turbūt pats estetiškiausias ir mažiausiai pėdsakų paliekantis būdas (nes virtuvėje reikia valgyti, ne prie kompo). Puikiai tiktų lietuviams, nes lietuviai, anot vieno mūsų nūdienos rašytojo, pasirodo estetai nemenki.
Jeigu neradote kokio nors Jums priimtinesnio būdo valgyti džiūvėsius, niekas jūsų nesmerkia. Visiškai natūralu ir neneigtina, jog galima susigalvoti ir daugelį kitų būdų kaip valgyti džiūvėsius: juos sutrinti, pasaldinti ar padruskinti ir t.t., ir pan. Čia tiesiog paminėjau populiariausius ir, mano nuomone, priimtiniausius.
Reiktų dar pabrėžti, jog silpnų dantų, ar dirbtinių dantų žmonės neturėtų dažnai mėgautis šiuo žavėtinu malonumu.
Visumoje reiktų pasakyti, jog džiūvėsiai yra stačiai jėga, o tuo labiau - valgyti džiūvėsius. Geriau negu barankos ar bet koks kitas aliejum liulantis skanėstas, kurį taip mėgsta peniukšliai. Džiūvėsių norisi visada ! Jeigu norite man įtikti, pasiūlykite man džiūvėsiu su razinomis, violetiniame įpakavime.
Kartais džiūvėsius galima valgyti mirkant į arbatą(nepaisant to, kad arbatoje po to lieka nemalonių akiai ir burnai nuosėdų). Reikia pabrėžti, kad mirkant džiūvėsius į arbatą, puikiai pavalgoma sustojus skrandžiui, apsinuodijus kuom nors ir panašiai. Tokia savotiška džiūvėsių sriubytė turėtų gerai padaryti jūsų vidiniam aparatui.
Kitas(besilaikantieji dietos turėtų praleisti šią pastraipą), ne mažiau malonus būdas valgyti džiūvėsius, būtų tepti ant jų ką nors labiau kaloringo, pavyzdžiui, DŽEMĄ ar UOGIENĘ. Čia jau taikytina mažiau linkusiems tukti ir labiau linkusiems pasimėgauti, o ne rūpintis savo talija ar liemeniu. Juk tikrai dar esti žmonių, kurie labiau vertina skonį ir malonumą, o ne figūros mažus netobulumus.
Trečiasis būdas būtų valgyti džiūvėsius yra užsigeriant kuo nors, pavyzdžiui, pienu, kefyru ar jogurtu. Tai turbūt pats estetiškiausias ir mažiausiai pėdsakų paliekantis būdas (nes virtuvėje reikia valgyti, ne prie kompo). Puikiai tiktų lietuviams, nes lietuviai, anot vieno mūsų nūdienos rašytojo, pasirodo estetai nemenki.
Jeigu neradote kokio nors Jums priimtinesnio būdo valgyti džiūvėsius, niekas jūsų nesmerkia. Visiškai natūralu ir neneigtina, jog galima susigalvoti ir daugelį kitų būdų kaip valgyti džiūvėsius: juos sutrinti, pasaldinti ar padruskinti ir t.t., ir pan. Čia tiesiog paminėjau populiariausius ir, mano nuomone, priimtiniausius.
Reiktų dar pabrėžti, jog silpnų dantų, ar dirbtinių dantų žmonės neturėtų dažnai mėgautis šiuo žavėtinu malonumu.
Visumoje reiktų pasakyti, jog džiūvėsiai yra stačiai jėga, o tuo labiau - valgyti džiūvėsius. Geriau negu barankos ar bet koks kitas aliejum liulantis skanėstas, kurį taip mėgsta peniukšliai. Džiūvėsių norisi visada ! Jeigu norite man įtikti, pasiūlykite man džiūvėsiu su razinomis, violetiniame įpakavime.
2008 m. vasario 3 d., sekmadienis
PERSKYRIMAS I: ..ir žodis tapo kūnu
Savaitgalio įkarštyje į riebalų klaną daržovių apsuptyje buvo įplukdyta žuvis - Pautas, kuri poto vartota šalta ir šlykšti. Nežinia, ar tikrosios žuvies skonio išvis buvo išlikta. kas nevalgo žuvies - Pauto, tas eventualiai turi bučiuoti asfaltą. Kitaip aš negaliu paaiškinti nūdienos įvykių. Dar galima paminėti ir tai, jog atsisakius žuvies - Pauto, man teko justi bažnytinių smilkalų kvapą viduryje ordinarios gatvės, kur bažnyčia iš tikrųjų labai toli. Visi įrodymai liudija prieš mane ir aš niekingai plaukiu purvina upe prieš srovę. Šis mano skausmingas dienoraštis - pirmasis žingsnis link atsivėrimo Jums.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)