PERSKYRIMAS XXI: kolaboracija - sodas.

Šis veikalas buvo parašytas su kūrybinga kolege I. T. vieną gūdžių popiečių šaltoje patalpoje grotuotais langais, pro kuriuos tik matosi, kad saulė kažkur atsispindi.

Kartą gyveno trys seserys. Vienos vardas buvo Milda ir ji buvo labai graži, kitos vardas buvo Renata ir ji buvo labai protinga, o trečios vardas buvo Sandra ir ji netrukus mirs.

Sandra mėgo krapštytis prie namo esančiame sode. Ji augino devynias galybes augalų, tačiau mylimiausias buvo vardu veronika. Paprastoji veronika. Sandra buvo nevala ir vaikystėje valgydavo snarglius. Milda irgi mėgo, bet tai slėpė. Renata rinkdavo kietalukščius vabalus ir darydavo jiems vivisekciją. Taip ji iškart užaugo išmanydama insekto(ana)tomiją. Su laiku ji drėgname namo rūsyje įkūrė laboratoriją, kur ne tik atlikinėdavo įvairiausius bandymus, bet ir skaitydavo paskaitas liurbiams apie skarabėjus ir virdavo neveiksmingus eliksyrus dar kvailesniems, kuriuos brangiai pardavinėdavo, kad galėtų išlaikyti savo besmegenes seseris, ypač gražiąją, o Milda, nors ir atrodė kvaila, įtarė, kad Sandros veronika yra mirtinai nuodinga. Ji galėdavo justi namuose tvyrant keistą įtampą. Milda puikiai suprato, kad Sandra pavydi jos grožio ir to, kaip jų mylimas dėdė žiūrėdavo į ją, kai atvykdavo aplankyti dukterėčių, todėl ji nusprendė pašalinti Sandrą iš kelio. Ji paprašė Renatos ištirti veroniką, o kai pasirodė, kad ši išties mirtinai nuodinga, pribėrė jos Sandrai į sriubą. Tačiau sriubų lėkštės tamsoje susimaišė ir dėdei po vakarienės plovė skrandį greitoji pagalba.

Iš reanimacijos išėjęs dėdė elgėsi su dukterėčiomis maloniai ir tęsė viešnagę toliau. Diena iš dienos jis padėdavo Sandrai sode ir merginoms pradėjo atrodyti, kad veronika keistai paveikė dėdės vidų. Jos netgi kartais matydavo dėdę laižant medžių lapus, nuleidinėjant eglių sakus ir vaikant vabalų vaikus. O Sandra tik mįslingai šypsojosi.... Jos veidas keitė spalvą diena iš dienos, o plaukai ėmė panėšėti į medžio šakas. Kartais Milda ją net supainiodavo su alyvų krūmu, kuris kerojosi plačiai visam sode. Merginos ėmė bijoti, kad kažkas tokio ims dėtis ir dėdei...

Nuo vabzdžių, kuriuos čiupinėdavo per dieną, jo kūnas aplipdavo keista lipnia plėve. Vakarais Milda trindavo jo nugarą kempine, o Renata grodavo medžių šakelėmis. Po truputį jos užkerėjo dėdės širdį ir įtikino jį sunaikinti sodą. Dėdė pašėlo ir ėmė spjaudyti visur savo atgrasiomis seilėmis, kurios degino gražių augalų lapelius, it kokia sieros rūgštis. Jis šėlo baisingai, net taškė žydrais dažais žymimuosius kuoliukus, kol Sandra neiškentusi ėmė klykti ultragarsu... Per tą sumaištį įvyko daug keistų dalykų: Milda išsirengė nuogai ir pradėjo leisti keistus garsus, Renata pasislėpė vonioje ir pradėjo skambinėti nepažįstamiems žmonėms, kam nors pakėlus ragelį ji sakydavo: „Vabzdžiai siurbia mėsą.“ Na, o Sandra... ji vis dar atrodė lyg alyvų krūmas ir kadangi paspaudė šaltukas, tuoj pat pajuodavo ir žuvėdriškai kvyktelėjusi nuvyto.

PERSKYRIMAS XX: mano kelionė į trečiąją balkono dimensiją

Kaip visuomet, mintys tokios kyla nerūpestingai stebint vieną ar kitą tašką, be perstojo galvojant apie nuostabią paukščių esatį ir, kaip begali pasirodyti keista, visiškai blaivia galva, tačiau tiesiog - nakties metu.
Ši vizija liečia kregždes ir oligofrenikus.

Mūsų tariamame pasaulyje, silpnaprotyste sergantys žmonės atpažįstami pagal tam tikrų požymių kompleksą, kurį sudaro du punktai: pirma, kenčiantysis pasirenka vieną raidę, dažniausiai tai būna lengvai tariamas balsis, kuri nenutrūkstamai veržiasi jam iš vidaus, pavzydžiui: "eeeeeeeeeeeeeeeeeeee....etc", "šššššššššššššššššššššššššššššššššššš....etc", ir taip toliau. Antra, beskleidžiant kurį nors iš šių garsų, kartu ligoniui iš burnos, pro kairįjį, arba pro dešinįjį lūpos kampą (tai priklauso nuo to, ant kurios pusės individas yra linkęs nulinkti), be perstojo teka seilės. Gličios, šlapios, bespalvės (jei nieko nevalgyta) seilės.

Susirūpinę asmenys, norintys išsiųsti ligonį į atitinkamą įstaigą, taip lengvai juo neatsikratys. Tam egzistuoja viena didelė procedūra. Nurodytu numeriu paskambinus, atvažiuoja liaudiškai vadinamas "busikas", su vienspalvės medžiagos įstaigos inicialais siuvinėtais kombinezonais ir atlieka tyrimą. Ligonis pripažįstamas tinkamu laikyti Kenčiančiųjų Prieglaudoje (taip ji visuotiškai vadinama), jei per tam tikrą laiko tarpą iš jo burnos išteka trys litrai seilių (trilitrinis sloinikas). Viskas vyksta dėl to, kad valstybė nefinansuoja sergančią sielą ir protą gydomųjų institucijų, o ligoniai patys susimokėti, žinoma, negali. Ir kas juos išlaiko, taip pat nėra. Dėl šių priežasčių institucijos vadovybė yra priversta sudaryti vadinamąjį "Suokalbį su kregžde", kuris įgalina administraciją mainyti tris litrus sergančio žmogaus seilių, į litrą kregždžių seilių. Vienas ligonis ant dviejų kregždgalvių. Kregždžių seilės patiekiamos pusryčiams, pietums ir vakarienei, kaipo rytietiška košė. Taip sutaupoma daugybė pinigų maistui ir indams (ligoniai valgo tiesiai iš sloiniko) ir abi pusės lieka patenkintos. Nors, kaip kregždės panaudoja žmogiškosios burnos išskyras vietoj savųjų, iki šiol lieka paslaptis. Mokslininkai spėja, jog silpnaprotyste sergančio žmogaus seilėse esama tam tikrų ypatingų fermentų, kurie veikia kaip klijai "SUPERMOMENT".

PERSKYRIMAS XIX: kai stebint sankryžą esi su-klaidinamas, o chaosas įsigali nepastebint

R. buvo paprastas žmogelis. Gyveno daugiabutyje, dirbo nuobodų darbą nuobodžioje kompanijoje, tačiau buvo labai draugiškas ir visa aplinka, kurioje jis gyveno ir sukosi, buvo be galo draugiška. Kartais nueidavo kur nors vienas nusigerti ir pasakodavo apie savo darbą bei keistus įvykius, kurie karts nuo karto tikrai, arba ne visai tikrai, įvykdavo jo metu. Kadangi R. buvo visiškai įprastas ir save tokiu laikė, tai jis nesijautė keistai kiekvieną mielą dieną leisdamas sau pasimėgauti atpalaiduojančiomis majonezo voniomis. Prisipirkęs jo keletą dešimtlitrinių kibirų per svaiginančius išpardavimus didžiuosiuose supermarketuose, jis visiškai nenuostolingai realizuodavo majonezą savo vonioje. Ši, rodos šiaip valgomoji substancija, atstodavo jam geriausius kremus ar apskritai bet kokią kosmetiką. Granulės, kurios susidarydavo majonezui ilgai laikantis tarp kojų ir rankų plaukų, maloniai šveisdavo R. odą ir suteikdavo jam neapsakomą malonumą, nepalyginimą su jokiu kitu malonumu, galimu patirti vienam bute. Ši neįtikėtina procedūra R. atstojo vaistus, kai užpuldavo gripas, sloga, rėmuo, diarėja, atstojo valerijoną, kai apimdavo depresija, melancholija, psichozė, atstojo žolelių arbatą, kai norėdavosi prisiminti močiutę ir senelį, ir kaimą, atstojo netgi meškauogių lapus, kai R. troško išsigydyti slaptas ligas niekam nežinant. Taip jis leido dienas ir naktis namie, vonioje, darbe, namie, vonioje, darbe, namie, virtuvėje, vonioje, darbe. Kol bendradarbiai ėmė nerimauti.
Visaip suko galvą draugiškas kolektyvas, kaip padėti R. šiek tiek prasiblaškyti. Galvojo savaitę, galvojo kitą, bet tai buvo beprotiškai sunkus darbas darbo nustekentoms smegenims. Galiausiai, per pietų pertrauką, kūrybingiausias bendradarbis staiga pasiūlė surengti iškylą į Labanoro girią-mišką, argumentuodamas tuo, kad prasidedant vasarai ten beprotiškai gražu, visokie žvėrys ramybės neduoda, žydi lazdynai, čiurlena upelis, galima voliotis minkštose samanose, ar, jei higienos ir baimės sumetimais nesinori, ant pripučiamos lovos, na, žodžiu, pramogų į valias. Dabar draugiškųjų bendradarbių kolektyvui beliko dar viena nelengva užduotis. Pasiūlyti šį pasiūlymą R. Kaip tik buvo poilsio pertrauka kontoroje, R. užsidaręs savo poilsio kambaryje, kurį jis turėjo vardinį ir su užraktu už gerą ilgametę tarnybą, glostydamas rožinę elastingą slidžią medžiagą žiūrėjo kažkokį pseudo-humoristinį-mistinį-fetišistinį serialą, kur kažin koks agentas Kuperis nuogas slidinėjo per matrasus, tai R. be galo prajuokindavo ir jis garsiai žvengdavo, taip priversdamas kitus, besiilsinčiuosius bendrame nevardiniame kambaryje jaustis siaubingai nejaukiai.

Staiga - bilsmas į duris. Kas, kaip, kur??? R. visiškai pasimeta, sutrinka, pašoksta nuo lovos, ima desperatiškai bėgioti po kambarį negalėdamas rasti trumpikių. "Trumpikės, trumpikės, kur mano trumpikės, kur jūs, mano trumpikės, dryžuotos trumpikės, tos linijos, pilkos ir juodos, maskuojasi šitame prakeiktame pilkame kambariūkštyje, kur jūs, trumpikės.." Su tokiomis mintimis galvoje bėgiojęs penkioliką minučių, trumpikių jis taip ir nerado, todėl, supratęs, kad jau per ilgai užtruko, paskubomis griebė žaislinius ir guminius traukinio bėgius, su kuriais žaisdavo, kai dingdavo elektra, paskubomis ir apgraibomis juos apsijuosė ir negrabiai atidarė duris. Į jį susirūpinusiai žiūrėjo dešimt porų bukų akių.
- Ar mano aparatūra per garsiai veikia? - nedrąsiai paklausė R.
- Ne, ne, žinoma ne, baik juokauti, R. Mes čia tau nupirkome mažą dovanėlę, tiesiog šiaip sau, kad žinotum, jog mes tavimi labai rūpinamės.
Vienas iš kolektyvo žmogelių pakišo jam kvadratinį plokščią paketą. Išvyniojęs jį, R. išvydo plastmasinę dėžutę, su užrašu "Interstate Love Song".
Sutrikęs jis paklausė:
- Kas tai?
Bendradarbiai taip pat sutriko, net dar labiau:
- Kaip tai kas? Argi tai nėra tavo mėgstamiausia daina?
Dešimt porų vyzdžių išsiplėtė iš siaubo ir R. pasirodė, kad jis net girdi siaubingą garsą, kurį skleidžia vyzdžiai, išsiplėsdami staigiai ir labai plačiai.
- Na... Taip. Tikrai, žinoma, atsiprašau, aš šiuo metu esu labai sutrikęs. Užklupote mane iš netyčių, galvojau, kodėl čia tokia drama. Be to, ir progos jokios nėra.. Šiaip aš neklausau muzikos. Man patinka filmai, Alfredis Hitchcockas. Bet šita taip, tai mano mėgstamiausia. Ačiū labai, kaip aš jums galėčiau atsilyginti?
Šitoks R. suglumimas ir geraširdiškumo parodymas šiek tiek apkarpė susidariusią įtampą spūstyje prie durų (R. niekad nesusiprasdavo pakviesti užeiti vidun, palydėti namo, pasiūlyti kėdę, išnešti šiukšles, etc Tai nieko ypatingo nereiškė, R. nebuvo pikta menantis, tiesiog nelabai supratingas.) Iš būrelio iššoko priekin toks rubuilis, Z., jo pilvas vis šviesdavo pro susagstytų marškinių tarpus tarp sagų. Jis negalėdavo dėvėti megztinių ant marškinių, nes teigdavo, kad jam per karšta. Šitoks lašiakas sulaikydavo neįtikėtinai daug šilumos. Na, o nieko kito daugiau nevilkėdavo, manydamas, jog darbe žmogus turi atrodyti formaliai. Todėl visi žinojo, kokios spalvos yra Z. oda pilvo srityje ir koks jo bambos tipas.

Jis iššoko iš būrelio taip ūmiai ir greitai, ir, matomai, neapskaičiavęs atstumo, atsidūrė tiesiai priešais R. Dėl to labai susijaudino, nes žinojo, kad jo nenumaldomas mėgavimasis citrinos, medaus ir krienų skonio trinta lašiša, kurią jis valgydavo su žuvimi karštuose riebaluose, smarkiai atsiduoda aplinkiniams, o kadangi Z. garsiai kalbėdavo, bijojo, kad nemalonus burnos kvapas atbaidys R. ir jis nesutiks vykti iškylon. O būtent Z. labiausiai norėjo vykti miškan, ir gaminti savo firminį patiekalą FISH N CHIPS, kurį išmoko pasidaryti viešėdamas pas savo tetulytę Britanijoje. Bet jį Z. gamino visur ir visada, tad kaip ir nieko ypatingo. Bet nieko ypatingo tik mums, o ne Z. Taigi, Z., kiek galėdamas mažiau kvėpuodamas pro burną ėmė dėstyti R. kolektyvo sumanymą:
- Mes labai džiaugiamės, kad tau patiko dovana. Kitąkart būtinai išrinksime ką nors iš Alfredžio kolekcijos. Kadangi tu taip šiltai mus priėmei, norėjome pakviesti tave vykti kartu su mumis į Labanoro girią. Mes žinome, kad čia taip pat yra nebloga vieta atsipalaiduoti, tačiau, manome, neprieštarausi visuotinei nuomonei, jog šalia esančios mokyklos ūkvedžio, begėdžio vyruko su išbarškintais dantimis ir beisbolke ant bjaurios plikės, Vlado ūbavimai, keiksmai ir šūkavimai trukdo ne tik poilsiui, bet ir darbui. Žinia, tu pameni, kaip mes bandėme vasario mėnesį įsilaužti į Vlado namus naktį ir užkimšti jam burną arklio uodegos ašutais, tačiau visa tai nuėjo perniek, kai jis ryte atsibudo ir viską išspjovė... Tai vat, kadangi ši situacija su Vladu yra neišvengiama, o aš asmeniškai, ir, manau, ne tik aš, bet ir visas kolektyvas, manome, jog visi nusipelnome užtarnauto poilsio ir relaksacijos, todėl ir suplanavome šią nedidelę poilsinę ekspediciją. Mūsų žiniomis neesi alergiškas gyvūnams, ir kartą matėme, kad tavo žiūrimuose filmuose pakankamai graži gamta, todėl mums būtų didelė garbė, jei prisijungtum.
Nors Z. ir nebuvo mėgstamiausias R. bendradarbis, nes šis jam niekinančiai priminė Elą Bandį, tačiau gailus žvilgsnis, aprėpiantis visą jo riebų veidą ir liūdnos likusių bendradarbių minos privertė jį užsisvajoti apie atostogas....Išskaptuotus melionus, pilnus kitokių egzotiškų vaisių, grūdų ir pieno...Žydrą jūrą po kojomis, mėlyną dangų virš galvos. Savo galvą mėlyno dangaus fone, it dievo, kuriam visi lenkiasi. Kol R. mintyse smaguriavo čiulpdamas krabų ir vėžių žnyples, jis staiga pajuto, kad atrodo keistai ir jo bendradarbiai laukia atsakymo.
- Taip, taip, žinoma, mieli kolegos. Man būtų labai malonu kur nors su jumis išvykti. Seniau pats norėjau pasiūlyti, tačiau maniau, kad gal jums neįdomūs tokie dalykai. Dabar matau, kad puikiai sutarsime.
Bendradarbiai apsidžiaugę pasišalino, o R. apėmė keistas, į depresiją ir melancholiją panašus jausmas. Jis lėtai trynė savo penktos valandos šešėlį,kuris buvo apgaubęs jo smakrą tarsi sutemų miglos, keikdamas ne tokią ir švelnią savo veido odą bei mąstydamas kartu ir apie Gillette Sensitive Care, ir apie tą bjaurų Z. balso tembrą, primenantį kvailą balsą iš reklamos, vis bandantį įsiūlyti geresnę dantų pastą, geresnius skalbimo miltelius, minkštesnius baltinius ar gražesnius batus. Ir šiaip visa savo esybe Z. atrodė toks įkyrus, kaip vaikščiojantis po namus enciklopedijų pardavėjas, kuriam visi užtrenkia duris, o šis į tai labai smarkiai ir jautriai reaguoja, nors neturėtų. Šitaip keistai mintydamas, jis tyliai pritipeno prie skylutės duryse ir stebėjo kolektyvo narius, susispietusius puslankiu ir kažką šnabždančius tarpusavyje. Juos gaubė kažkokia siaubinga paslaptis ir R. apėmė stačiai paranojinės mintys. Kas, jeigu jo mistikos maišelis pamažu ima atsirišti? Ar jo bendradarbiai nėra tokie draugiški, kaip atrodo? Gal jie nori pavogti iš jo vienintelį tikrą dalyką, kurį R. turi – majonezo vonias? Taip stypčiodamas pusnuogis su guminiu geležinkeliu ant juosmens, R. pasijuto tikras valkata, bomželis, kuriam dantyse trūksta tik Primos ar Astros cigarečių. R. ėmė niekinti save ir aplinkinius, nusprendė, kad nėra vertas nė šiaudinės skrybėlės, ir kad kiti nėra verti net jo babytės daržinės sijos. Galiausiai atsisukęs į ekraną jis pamatė, kad jame vis dar sustingęs agentas Kuperis, ir tai jam suteikė jėgų. Tvirtai pasiryžęs priimti jam mestą pirštinę jis ėmė pamažu ruoštis išvykai. „Tai lyg naujas perskyrimas mano būtyje.“ Išdidžiai galvojo R.

Ir štai išaušo išvykos diena. Balandžio saulė spigino ypatingai aršiai, taip aršiai, kad R. net neatitraukė užuolaidų. Ne tai kad jis būtų buvęs koks vampyras, tiesiog, šios dienos laukimas jam sukėlė tiek daug įvairių pojūčių ir minčių, kad kiekvienas intensyvus veikimas jo pusėn priversdavo jį drebėti. O ir šiaip, susidurdamas su nauju dalyku, nauja vietove, nauju potyriu, R. labai pergyvendavo. Tačiau dešimties porų akių kolektyvas jau laukė apačioje. Nervingai kratėsi damofonas, grojantis kalėdinę melodiją ir klibėjo durų rankena. Skubriai čiupęs miegmaišį, palapinę ir kuprinę, R. išbėgo pas kolegas. Stiprus vėjas pūstelėjo jam daug dulkių į akis, ir štai – pirmasis pasigailėjimas, R. pamiršo akinius nuo saulės. Tai negera pradžia, blogos mintys niekaip neapleido R. Jam vis rodėsi, kad tuoj tuoj staiga iš už kampo iššoks milžiniškas arklys su ant jo sėdinčiu piktu kaubojumi ir ims gaudyti jį savo lasu, ar kad iš už kito kampo vangiai išslinks tas smegenimis atsilikęs arklys, kurį jis kartą matė populiariame filmuke per Tango Tv „Šeimos Bičas“. Tas filmukas dažnai jį gąsdino ir jis psichasteniškai trūkčiodavo prisiminęs tą arklį. Nebegalėdamas tverti įtampos, R. išsitraukė cukraus dansukker gabaliuką, užsilašino ten tirpalo „Amol“ ir ėmė nervingai vartyti burnoje, gamindamas neįtikėtinai daug seilių, kurios putomis dribo jam iš burnos taip keistai, kad kolegos turėjo apsimesti nepastebintys, kas dedasi. Štai jau ir pirmąkart jam tenka vartoti vaistus. Jokių gerų ženklų. Na, bet kelionė privalo tęstis. Iš pradžių tvyrojusią nejaukią tylą nutraukė kelionės lyderis Vo, ėmęs vapalioti pasaulio pabaigos temomis: „gražus oras...galėtų nebūti to vėjo...pasiėmėme švediškų pusryčių...baltos duonos...silkės..galėsime darytis tuos germaniškus sumuštinius...kai silkės nugaros blizga saulės atokaitoje“. Visos tos bjaurios šnekos sukėlė niežulį R. rankose ir alkį R. skrandyje. Jo burnoje ėmė kauptis vis daugiau ir daugiau seilių, kurios, negana to buvo dar ir saldžios ir karčios nuo vaistų ir cukraus, todėl jis ėmė nervingai spjaudaliotis, netyčia apspjaudamas Vo. batus, pūsti seilių burbulus ir kitaip negražiai elgtis. Tačiau Vo. buvo pakankamai aklas žmonių negerumui. Išsitraukęs smaragdais inkrustuotą muilinę jis gaudė R. seiles ir toliau kalbėjo paprastus dalykus. Galiausiai R. nervingai prabilo:
- Ar mūsų kelyje nepasitaikys ežero? Manau, geriausia išvyka į mišką su palapinėmis negali apsieiti be ežero, atstumiančio varvančių riebalais dešrelių kvapo, savadarbės šašlykinės iš senos surūdijusios geležinės orkaitės, rastos užterštam miške, nes niekam nerūpi nei metalo laužas, nei spalvotas laužas. Atleiskite, mano mintys taip dažnai šuoliuoja...
- Na nieko, nieko, R, - atsakė jam į tai Vo. – juk tai valios laisvė, valios laisvė...Darysime kaip norite. Neketiname jūsų palenkti savo pusėn ir nesiruošiame jūsų spausti. Galite netgi vadovauti šiai iškylai. Aš ne prieš.
R. taip ir nesuprato, kiek sarkazmo buvo Vo. balse, apskritai, R. ir sarkazmas palaikė kažkokius keistus santykius. Dar mokykloje, ypač penktoje klasėje, kai jo gyvenimą buvo užvaldęs maištingasis laikotarpis, besiklausant grupės HIM, besitrainiojant su gašliais lateksu apsitempusiais gotais,kurie nemokėjo nieko pasakyti išskyrus „ssss“, „ftš ftš ftš“, „žuvis“, arba angliškai „fishy fish“ ir nešiodavosi botagėlius, ant kurių galiukų būdavo pririšti pliušiniai žaisliukai, jis teisindavosi, dėl ko nepadaręs namų darbų įvairiausiais skirtingais ir kvailiausiais būdais, jam vienas mokytojas kartą atsakęs: „O aš nepadariau namų darbų, nes mama liepė išnešti šiukšles, o kai išėjau užsitrenkė durys.“ Tai buvo pirmasis jo susidūrimas su sarkazmu, ar bent jau jis taip manė. Ir būtent todėl, kad jis iki šiol abejojo, buvo tai tikras sarkazmas ar ne, R. niekad jo nesuprato.
- Labai gerai. Kadangi aš čia diktatorius dabar ir viskas pagal mano taisykles, eisime prie ežero Pompastika, ir nebus jokių FISH N CHIPS, Z. O kad Z. būtų sunkiau visa tai pakelti, visi kalbėsime su britiškuoju akcentu. Tie, kuriems nepavyks, bus negailestingai palikti miške meškoms sudraskyti, arba prie upės, bebrams koją nukąsti.
Visas kolektyvas baisingai suglumo. Niekas dar nebuvo matęs tokio siaubingai persimainiusio, bordinio ir išpurtusio R. veido. Ką jau kalbėti apie pyktį, apie blogį tokio draugiško kolektyvo atžvilgiu. Jie net ėmė manyti, kad R. iš tikrųjų priklauso aukštuomenei, grietinėlei, ir visą tą laiką maskavosi, maskavosi kaip koks niekingas šnipas, parsidavėlis, kolaborantas. Nejau jis galėtų taip pasielgti net ir su savo giminėmis? Pusseserėmis? Pusbroliais?
- Nebijokite, draugai, - tyliai sušnabždėjo drebantis Z. – manau, kad mes esame sąlyginai gerose rankose. Juk su mumis miškas, žvėrys, ežeras. R. nepaleis mums į akis fejerverkų, nevers pūsti balionų iki pamėlynavimo, ryti cukraus vatos ir glaistytų vaflių, kaip kad jie ten aukštuomenėje įpratę.
Tai šiek tiek apramino tirtančius it epušės lapai iš ties geraširdžius žmogelius, tačiau įtampa vis tiek tvyrojo kaip per vairavimo egzaminą. O instruktorius buvo pavirtęs kraujageriu šikšnosparniu, pasiruošusiu iščiulpti ne tik jų visų kraują, bet ir syvus.

Patį R. tuo tarpu užvaldė visiškas chaosas. Švelnu būtų pasakyti, kad jį kankino nežinia. Tai ne šiaip sau tuščia erdvė įsivyravo jo galvoje, tai buvo visiškas vakuumas. Lyg būtų staiga prilėkęs koks milžiniškas siurblys, ir išsiurbęs visą turinį kartu su oru. Apie jokią prabangą, inicialais išsiuvinėtus chalatus ar aukštuomenę jis negalvojo . Viskas spirališkai sukosi jo galvoje, kolektyvas apstojo R. ratu ir ėmė klausinėti kas yra, bet R. jau nieko nebegirdėjo, pastarųjų valandų įvykiai, uždaros erdvės ir majonezo trūkumas nepataisomai paveikė jo kūną ir sielą. Pakilo dulkės ir vėjas ir keletą minučių viskas taip neaiškiai sukosi ir ūžė, kol galiausiai chaosui nurimus prieš kolektyvą stovėjo tuščiavidurė drožinėta barzdoto senuko, šiek tiek primenančio garsųjį rūpintojėlį, figūra. Atrodė, jau seniausiai įaugusi į žemę ji nepriminė jokio kičinio serialo apie Maksvelą Gudrutį ir jo kvailą telefoną bate, kurį taip mėgdavo R., dabar jau turbūt turėtų būti vadinamas amžinatilsiu.

Išprakaitavęs visą išgertą dieną vandenį, klykdamas ir rėkdamas R. pabudo savo lovoje. Ant židinio atbrailos gulėjęs telefonas nuo vibracijos nukritęs ir sudužęs žemėn griovė visą jaukumą, kuris neva turėjo užlieti R. kaskart pabudus. Tačiau dabar net to jaukumo jis būtų nepastebėjęs, šitokie košmarai retai sukrečia tokius paprastus žmogelius. Žvilgtelėjęs pro langą, už kurio buvo girdėti čirenimas, o ne nakties lietus, kaip kad buvo, kai R. užmigo, jis suprato, kad jau labai vėlu ir kolektyvo nariai jo nesulaukę, greičiausiai išvyko išvykon vieni. R. net lengviau atsikvėpė. Iš ties šis košmaras, kad ir koks baisus jis būtų buvęs, išgelbėjo R. nuo pražūties, nuo buvimo surytam nustekentos nuobodžios marginalų bendruomenės, nesugebančios nieko daugiau tik ryti ir kalbėti apie orą (kaip labai R. niekino pokalbius apie orą!!!)., neskiriančius kuosų nuo šarkų, ir net neįsivaizduojančius, kad kažkur pasaulyje yra tokių nykstančių neskraidančių ir vienišų liūdnų pelėdų-papūgų kaip kad kakapo iš Naujosios Zelandijos. Paskendęs svajonėse apie nebanalius pokalbius ir išsilavinusią visuomenę jis net negirdėjo, kaip šizofreniška teta Aurytė-Marytė, jo sena gera šizo-teta melžėja iš Išrūgų kaimo atnešė jam ant lėkštutės dangiškųjų migdolų. Apsigobusi savo raudonai mėlynai geltonai žaliai juodai baltai pilka bobutiška skara ji gaižiai šypsojosi savo mažadante burna kaip tos matrioškos pakelės prekeivių lentynėlėse. Aurytė jam visuomet primindavo Rusiją. Putino diktatūrą....R. simpatizavo kairiesiems. Visada svajojo gyventi Nižniam Novgorode, žvelgti į Sibiro gelmes ir stebėti tundroje linguojant berželį keružį. Ir nors jam čia kilo mintis apie diktatūrą, jis niekuomet nesiklausė tų nacionalistinių grupių, jokie skinų koncertai jo nedomino. Juk tai visai ne tas pats. R. jautė panieką Hitleriui, Murzai bei kitiems susijusiems ir nesusijusiems šalininkams. Anot jo, jų veiksmai buvo pernelyg pavojingi ir visuomenei neatnešė nieko gero. Ne taip kaip proletariato diktatūra.

Trumpiau tariant, R. buvo naivus ir jo žvilgsnis nebuvo skvarbus, jis nesuprato kad iš košmaro pabudo antradienio rytą, o visas jo gyvenimas tebuvo viena didelė stora filosofija, kuri netilpo jokiose knygose ar dienoraščiuose, nes R. pastoviai ją minkė ir glamžė, pamiršdamas faktus, sumaišydamas išgalvotus dalykus, niekas niekad neturėjo savo vietos, o jis pats atsidavė naftalinu, tik žmonės nesuprato šio keisto kvapo. Visąlaik norėjęs aplankyti kuo daugiau nepažįstamų vietų jis niekaip negalėdavo ištrūkti iš šio užburto Marytės-kontoros-košmarų rato ir ši zona jam kėlė švelnų nerimą, kuris atsispindėdavo veidrodyje lubose ir R. galvodavo apie sunerimusį Stalkerio profilį, ir galvojo, kad jie labai panašūs. Pavandenijusios gilios akys juos tarsi vienijo, R. norėjo rašyti Stalkeriui laišką ir nežinojo kad šis miręs. Jo liūdnas grožis taip įstrigo jo atmintyje, kad jį apimdavo melancholija, trukdavusi savaites ar net mėnesius ir Marytė, nežinodama ko griebtis atnešdavo jam Alinos Orlovos bei kitų plokštelių, kad R. įgytų dp sindromą ir jo melancholija būtų bent kaip nors paaiškinama. Melancholijai ir abstrakcijoms įsibėgėjus R. staiga pašokdavo ir imdavo rėkauti vargšei Marytei tiesiai į veidą:
- Kur mano batai, Maryte, kur mano kliošinės kelnės, vaivorykštinis šalikas, ruošk lagaminą, aptrauk baltom drobėm baldus, Mare, važiuosiu į Londoną, ne, eisiu pėsčiom į Londoną, Londone daug Boho žmoginių, jie man pasakys, koks iš tikrųjų mano taikinys! Paprasti apskritimai ar koncentriniai. Kodėl aš negaliu suprasti, Mare???
Bet Marytė-Aurytė pati nieko nesuprasdavo. Vartydama savo dideles rudas karvės akis, pridengtas didelėm blakstienom ji tiesdavo į R. išlygintą eilutę ir žalią kaklaryšį, labai retai mirksėdama.
- Negi tu visai negali suprast manęs, Maryt, tu gi sakei, kad tarp mūsų telepatija, kad aš galingas kaip kosmosas, kad tu man nupirksi kvadratinį metrą mėnulio žemės už šimtą litų...Bet žiūrėk dabar, kas aš toks. Rudas kostiumas ir sulaižyti atgal plaukai. Tuoj pradėsiu plikti ir reikės plaukus šukuoti slepiant plikę. Kas man iš šito tavo gražaus namo? Iš šito gryno oro, kurį vis skrodžia tas įkyrus dirvinis vieversys. Šitas kaimas neturi net vandens bokšto, į kurį aš galėčiau bohemiškai įsikarti ir rėkauti visokius komunistinius lozungus. Ir tu pati, tokia nedrąsi, niekad gyvenime muzikos negirdėjus, AR ŽINAI .D.S..????? Aišku nežinai...Išbąlai kaip drobė prieš savaitę, kai atšoko mano įlenktas skardos gabalas prie pečiaus. Tai toks šaižus garsas, o, bet juk tas garsas naudojamas avangardiniuose hepeninguose....Ką tu žinai, Mare. Gal ką ir suprasi, kai iš melžėjos tapsi karve...Gyvenimo skonį pajusi, arba tik žolės. Taip ar anaip, tai bus kitoks skonis...
Taip rėkaudamas ir plyšodamas, ir šnabždėdamas bei skeryčiodamasis R. pargriuvo nuo lovos ir įsipjovė į knygos lapą. Marytė stovėjo nebyli, netekusi amo ir stebėjo R. kraujo krešėjimą, kuris vyko tikrai labai lėtai. Staiga jai prieš akis iškilo visokios keistos molekulinės struktūros, R. organizmo vidus, leukocitai, eritrocitai, vitaminų kelionė po organizmą...Marė turėjo vaizduotę, žinojo keletą nereikalingų jai angliškų frazių, kurios tebuvo bereikšmiai iš R. knygų sugaudyti žodžiai, kurių net nemokėjo ištarti, tokių kaip „go away“, „I‘m single“ ir „fading plaques“. Bet, nors ir žinodama šiuos dalykus Marytė niekada nesugebėjo atsiskleisti prieš R. Juolab, kad visuomet buvo vadinama jo šizo-teta. O kaip iš tikrųjų buvo...Marytė nežinojo, kas tas „vapaliojimas kaipo bendravimo priemonė tarp žmonių“, apie kurį taip dažnai šnekėdavo R., bet tai nereiškia, jog ji buvo negudri, ar nenuovoki, atvirkščiai, supratingumu ji net daug labiau galėjo pasigirti nei jos tariamas sūnėnas, tačiau ji nebuvo skaičiusi „Skrydžio virš gegutės lizdo“ ir indėnai jai asocijavosi tik su Karlo Majaus nuotykiniais romanais, kurių herojus ji pastoviai įsimylėdavo, ir įsivaizduodavo jų raudoną odą ir ilgas juodas kasas kas vakarą bevalgydama rūkytas kiaulių auseles tiesiai iš petelnės su rūgusiu pienu, nes taip kaime pas ją buvo priimta nuo senų senovės. Apskritai Aurytė buvo labai kontempliatyvi, jei R. buvo didis šnekutis pleputis, ji – visiška priešingybė, net keista, kad jie sugyveno. Kartą jis jai atnešė ant pagaliuko pasmeigęs peteliškę ir laumžirgį ir ji baisingai verkė nejudėdama iš vietos tris dienas ir tris naktis, o buvo tokia vasariška kaitra ir jos sūrias ašaras R. rinko į dubenėlį, ir atlikinėjo eksperimentą, neduodamas jai druskos ir vis ragaudamas, ar jos nenustojo būti sūrios. Bet jos nenustojo tokios būti. Galiausiai nuo to, kad Aurytė taip sėdėjo nejudėdama, ji apalpo. R. iškvietė kaimo felčerį, ir šiam pasakius, jog Aurytė gavo saulės smūgį, jis labai gailėjosi, kad pražiopsojo, kai saulė savo kumščiu prikūlė vargšę Aurytę. Nuo tos dienos R. ėmė garbinti saulę. Kadangi negalėjo į ją pasižiūrėti, ji jam atrodė nuostabiausia pasaulyje didi dama su gražia šypsena ir balčiausiai dantimis kaip iš dantų pastos reklamos, kurie žiebia ir spindi, akindami viską aplinkui. Jis buvo taip susižavėjęs, jos išmoko dėl jos piešti savo mėgstamiausią filmuko personažą – animacinį bebrą, ir įkyriu balsu rėkaudavo laukuose prašydamas saulės pasižiūrėti į bebrą. Bet saulė nenorėjo klausytis tokių jo paskaitų, piktai patarė jam atsinešti lupą, kad ši galėtų geriau pamatyti neva nuostabųjį bebrą, ir kai R. jai pakluso, bebro paveiksliukas sudegė. Šis įvykis vėl buvo esminis lūžis R. gyvenime, jis atgulė į sofą-lovą ilgam poilsiui. Planavo taip sulaukti garbaus amžiaus, nes buvo visiškai nusivylęs visa aplinka. R. troško, kad jo namai imtų skleisti keistą kvapą, šaldytuvas veiktų ir po penkiasdešimties metų, knyga prie lovos būtų tik „Altorių šešėlyje“, o televizorius rodytų vieną ir tą patį filmą apie narkomanus [implikuojamas reguiem for a dream]. Šitoks radikalus jo apsisprendimas privertė Marytę iškviesti beprotę R. mamytę, kuri gyveno už jūrų marių, bet ir iš ten girdėdavosi šaižus jos rėkimas, dėl kurio jos žandikaulis pastoviai būdavo išniręs ir jau seniai buvo nukaręs, tai jau seniai buvo pamiršta, kaip jis kadaise buvo išniręs ir traškėjo. Nes jis tiesiog nukaro. Tačiau ir atvykusi mamytė nieko negalėjo padaryti, nes R., laukdamas jos atvažiuojant, perskaitė apie Liudą Vasarį ir Auksę, todėl nusprendė, kad jis turi priimti susitaikymo fenomeną ir niekad nesidažyti plaukų geltonai. Geltonai dažytis jų nepritarė ir išprotėjusi mamytė, kuriai beliko tik sėdėti prie jo lovos ir pasakoti apie banguojančius auksinius rugių laukus, kurie jai priminė visokias panašias paauglių knygas. Taip R. pastebėdavo, kad mamytei būdingos atminties spragos. „Tai turbūt dėl nesibaigiančių vakaruškų, vakarėlių ir šokių, kuriuose jai teko pabuvoti per visą savo gyvenimą“. Ji dažnai imdavo pasakoti apie tai, kokias grupes yra mačiusi gyvai, o kokių ne, kartais imdavo rėkti taip, kad atrodydavo yra koncerte ir jai sunku susikalbėti.

Dar kartais aplankydavo ir Marytė, tačiau vis rečiau ir rečiau, ji pagaliau ėmė suvokti, kokie betiksliai jos apsilankymai buvo visą šį laiką, ir kokie dar labiau betiksliai jų trijų susirinkimai prie kliedinčio R. lovos. Ji suprato, kokias rieves R. smegenyse išgraužė saulės švietimas ir šios rievės labai padėjo jai paprotingėti. Ji bemaž jautė jas, paskutinį kart glostydama keistus R. plaukus, ir jai persidavė visa nuomonė, kurią R. laikė galvoje apie ją. Taip ji suprato, kas yra durnumas ir kodėl melžėjų maži atlyginimai. Tą supratusi ji išėjo neatsisveikinusi, tačiau nesupykusi, ir daugiau nebegrįžo.

PERSKYRIMAS XVIII: taip kalbėjo Karalius Žvejas

Šią žvarbią dieną šovė nebloga mintis perkelti savo susikaupusią neapykantą į vieną individo tipą, kuris kalba neperdirbdamas bei nefiltruodamas.

Pamirškime ir taip nepaminėtą jo vardą ir pereikime prie esmės, kurios, kaip žinome, ir taip niekur neįmanoma rasti po šiai dienai.

Apie šiuos specifinius individus buvo sukurta tokia minimalistinė apybraiža, idant geriau įsivaizduoti jų ydingumą ir žalą ir taip vargšei mūsų visuomenei, graužiančiai kaulus ir gailinčiai savo skystėjančių smegenų.

Taigi, šie išties neįprasti individai, tarkime, valgo daug ir įvairių daržovių [jeigu nemėgstate daržovių, galite visiškai drąsiai pakeisti jas vaisiais, mėsa, saldumynais, gyvūnėliais ar buitine technika]. Nieko ypatingo - pasakytumėte. Žinoma.

Tačiau mūsų individo tipas daržovių nekramto, o tiesiog praryja jas dideles, nepjaustytas ir spalvotas, su visais lapais, žemėmis ir sliekiukais. Būtent todėl, nepaaiškinamu ir mums, be abejo, nesuprantamu, būdu, tos daržovės tampa individų kūno dalimis. Paprasčiausi pavyzdžiai galėtų atrodyti taip: individo nosis virtusi sultingu baklažanu, o jo pirštų vietoje nerūpestingai maskatuoja cukinijos.

Individai dėl to, be abejo labai kankinasi, bet mes apie tai nė nenutuokiame ir galvojame: "Ak, kokia tobula šio tvarinio nosis", dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl to, kad šios daržovės matomos ir jaučiamos tik pačių individų bei daržoves užauginusio asmens [tarkime kokios nors vargšės babytės iš kurios nors netoliese esančios sodų bendrijos, iš kurios individas, eidamas pro šalį į darbą, neteisėtai pasiskolino porą gėrybių pietums]. Antra, dėl to, kad dauguma individų yra labai išdidūs ir linkę slėpti savo skausmą viduje. Negana to, puikiai suvokdami, kad atskleidę savo paslaptį ir sielvarto šaltinį kitiems, parodys, jog yra nieko verti rajūnai, negebantys net kramtyti, ir yra nusipelnę juodo pasmerkimo.

Iš kur aš apie tai žinau? Auginu daržoves.

PERSKYRIMAS XVII: plastiko veidas

Šiandien p. Vėžiniui praėjo neeilinė diena. Baisiai perpykęs jis sužinojo iš pastato, kuriame troško įgyti žinių, rūbininkės, kad viso labo tėra devyni laipsniai, to, ką galima pakęsti. Vėžys numojo ranka, pasivilko paltą, pasidžiaugė kompanijos nebuvimu, po to - buvimu. Skaitė, nagrinėjo, gilinosi, kontempliavo, nors tas vėžio smegenuo vis nuklysdavo į gilius spąstus ir žabangus, kuriuos jam ruošė priešai. O taip, priešai. Visur aplink tik priešai! O vėžys it koks ponas S. iš trečiojo dešimtmečio Rusijos.

Įsivaizduokit, man šiandien paskambino, sveikino su naujaisiais, pavadino ex-kolega, betgi paprašė papasakoti apie Jakobsoną ir Šklovskį, kuriuos žiauriai nugesino Trockis. Mąsčiau, kad tai turėtų pasirodyti vėžiui akivaizdžiai juokinga (kaip galima vienu metu vadintis ex-kolega ir prašyti esamų dalykų, kurie ex-kolegai kaip jau ir visiškai netinkami prašyti, nejaugi tai būtų demonstravimas nepragmatinio skaitymo? Tiesiog paradokslaus pokštas) ir iškart sumaigiau jo telefoną. Išgirdau žnyplių klapsėjimą ir neaiškius kitus iš fono sklindančius garsus: "pšach pšach pšach" - milžiniškas pterodaktilis pralėkė pro mano nosį ir nukirpo keletą nosies plaukų, apie kuriuos iki šiol galvoju.

O vėžys nutarė išgydyti savo filtruotas smegenis kefyru