Perskyrimas VIII: ciklameninis Czolgoszas

Deja ne mano apmąstymai, bet vis vien visai fyski.

Mane supo vieni nevykėliai ar tiesiog juokingi žmogeliai. Ypač apgailėtini buvo tie, kuriems sekėsi. Tokie laimingieji man įgrysdavo iki ašarų. Buvau be saiko atjaučiantis, bet visai ne iš užuojautos. Tai buvo grynai neigiama savybė — silpnybė, kuri suvešėdavo vos išvydus žmogiškąją nedalią. Niekuomet nesu kam nors padėjęs vildamasis padaryti gerą darbą; padėdavau todėl, kad neturėdavau jėgų priešintis. Troškimas pakeisti esamą padėtį man atrodė bergždžias; buvau įsitikinęs, jog nebus jokių permainų, kol nepasikeis širdis, o kas galėtų pakeisti žmonių širdis? Retsykiais atsiversdavo koks nors draugas; nuo to beveik apsivemdavau. Dievas man buvo reikalingas nė kiek ne daugiau, negu aš Jam, ir dažnai sau kartodavau, kad jeigu Jis iš tikrųjų būtų, susitikęs ramiai pažvelgčiau Jam į akis ir spjaučiau į veidą.
Ypač apmaudu buvo tai, jog iš pirmo žvilgsnio kitiems pasirodydavau geras, malonus, kilnus, atsidavęs, ištikimas. Gal ir išties turėjau šių dorybių, bet tik todėl, kad buvau abejingas; negi sunku būti geram, maloniam, kilniam, atsidavusiam ir taip toliau, kai nekamuoja pavydas. Ko jau ko, o pavydo auka niekuomet nebuvau. Niekada niekam nieko nepavydėjau. Priešingai - visiems ir viskam jaučiau gailestį.
Nuo pat pradžių tikriausiai prisipratinau nieko per daug negeisti. Nuo pat pradžių buvau nepriklausomas, — tik ne taip, kaip derėtų. Man nereikėjo jokio žmogaus, nes norėjau būti laisvas — laisvas daryti ir duoti, kaip man liepė įnoriai. Kai tik žmonės imdavo iš manęs ko nors laukti ar reikalauti, pradėdavau spyriotis. Taip atrodė mano nepriklausomybė. Buvau sugedęs, — kitaip tariant, sugedęs iš pat pašaknų. Lyg motina būtų maitinusi mane nuodais, ir nors buvau atjunkytas anksti, nuodai taip ir liko organizme. Net kai ji ėmė mane pamažu atjunkyti, rodėsi, esu visiškai abejingas; dauguma vaikų maištauja arba apsimeta maištaujantys, o man buvo visiškai nusispjaut. Dar vystykluose, o jau buvau filosofas. Priešinausi gyvenimui iš principo. Kokio principo? Bergždumo principo. Visi aplinkiniai grūmėsi iš paskutiniųjų. O aš pats nedariau jokių pastangų. Netgi jeigu iš šalies ir atrodydavo, jog stengiuosi, tenorėdavau kam nors įtikti; iš esmės man buvo nei šilta, nei šalta. O jei bandysite paaiškinti, kodėl taip ir turėjo būti, nesutiksiu, nes esu apsigimęs užsispyrėlis ir niekas manęs nepakeis.

by Henry Miller

Perskyrimas VII: šaunūs draugai, žmonės, kolegos, bendradarbiai,sąjungininkai ir kiti

norėčiau gan nemažai pasamprotauti šia opia kiekvienam iš mūsų tema, tačiau mano žodis šiandien trumpas ir drūtas:
kai sėji ridikus tai ridikai, be jokio abejo, ir dygsta. Na, dar, žinoma, reikia juos laistyti, bet šiaip, jie iš pažiūros gali būti visai nereiklūs ir, atrodytų, išvis labai abejingi bei neįžeidūs, tačiau žinant, jog ridikai sunaudoja daug energijos stengdamiesi sukiotis ir panašiai, na, ir dar dėlto, kad jie esti gyvi organizmai, kartais ima reikšti savo jausmus ir mąstyti apie žmogiškus poelgius. Na tai vat, nors ir galima spjaudyti ant ridikų, ar dar kitaip niekinti, tačiau tada ten ridikėlių žemėje prisiveisia daug neaiškios kilmės šliuželių ir kitų sutvėrimėlių, kurie prasiskverbia pro vazoną ir labai nebemėgsta jūsų visų spjaudytojų. Todėl tie, kurie manė esantys ridikėlių draugai jais nebebūna ir apskritai ridikėliai kartūs jei žemė bloga. Bet aš čia neleidžiu sau keiktis.

Perskyrimas VI: 994

Pilietis R. paskutinėmis dienomis jautėsi vis labiau sutrikęs, todėl nusprendžiau aprašyti jo situaciją šioje konspiracinėje erdvėje, kur joks gyvas organizmas nesupras, kokios iš tikrųjų gali būti R. problemos.
Šiaip jau R. tiesiog paprastas gyvas būvis su paprastais poreikiais ir savu nepaliečiamu kosmosu. Nepaisant to, kad kartais žmonės negali savo puikiu neapsakomai skvarbiu ir nuostabiu racionaliu protu paaiškinti jo poelgių ir kartais, net galbūt netyčia, niekina jo veiklą, R. vistiek jaučiasi pakankamai pilnavertė mūsų keistos sistemos dalis. Rašau pakankamai, nes prisitaikyti iš tikrųjų jam labai sunku.
Pastaruoju metu R. džiugino būtent vienas faktas. Jam buvo labai džiugu, jog sugalvota yra filmuose nefiksuoti laimingų pabaigų. Dėl šio fakto jam yra smagu nueiti į kiną bet kaip jaučiantis ir nesijausti dar labiau bet kaip po to! Na, žinoma, čia nėra kalbama apie tuos filmus, kur laimingos pabaigos yra tiesiog būtinos, ne, į tokius filmus R. tikrai niekad nevaikščiojo ir nevaikščios, nes, juk kiekvienam aišku, kokiu tikslu paprasti mirtingieji ten vaikšto. Taigi, čia vyniojama kalba yra apie filmus, kurie vystosi labai baisiai, tačiau vistiek yra kažkokia laimingos pabaigos siužeto užuomina, ir iš tikrųjų žmogus niekad nežinai, kaip tai baigsis. Bet pavadinimas šiukštu apie tai neužsimena. Žinoma, visuomet egzistuoja tam tikra rizika, jog reikės užsimerkti pabaigai atėjus, tačiau taip nutinka retai. Tikrai retokai.
Būtent todėl vakar R. pasisekė - jis pamatė filmą, kur galima buvo nuspėti laimingą pabaigą, tačiau to neįvyko. Ir tai netgi labiau pradžiugino, nei žinoti, kad pabaiga tikrai gera nebus. Visai nėra paradoksalu, jog realiame R. gyvenime viskas taip pat vyksta kažkaip panašiai. Nujaučiant gerą pabaigą viskas staiga pasisuka į kokį tai niekingą skersgatvį su senom katėm, o nujaučiant blogą - staiga užklumpa neprašytas džiaugsmas ir užverčia žmogui maišą laimę nešančių sunkių karvių ant galvos. Ir R. jaučiasi sutrikęs, ir mažai trūksta, jog atsisakytų bet kokio tokio įvykio teikiamo malonumo. Dėl šios priežasties, kaip jau minėjau aukščiau, R. yra nepaprastai sunku adaptuotis nūdienos bendruomenėje.
Be jokio abejo, spręsti tokias problemas tikrai ne mano galioms, ir kas be ko, tikrai ne Jūsų, tačiau reiktų paminėti, jog šitai paviešinus R. bus lengviau prisitaikyti bent prie to fakto, jog yra sunku prisitaikyti!
Šįkart nebuvo aprašytas joks naujas ir sensacingas įvykis, todėl derėtų atsiprašyti išalkusių.