Mane supo vieni nevykėliai ar tiesiog juokingi žmogeliai. Ypač apgailėtini buvo tie, kuriems sekėsi. Tokie laimingieji man įgrysdavo iki ašarų. Buvau be saiko atjaučiantis, bet visai ne iš užuojautos. Tai buvo grynai neigiama savybė — silpnybė, kuri suvešėdavo vos išvydus žmogiškąją nedalią. Niekuomet nesu kam nors padėjęs vildamasis padaryti gerą darbą; padėdavau todėl, kad neturėdavau jėgų priešintis. Troškimas pakeisti esamą padėtį man atrodė bergždžias; buvau įsitikinęs, jog nebus jokių permainų, kol nepasikeis širdis, o kas galėtų pakeisti žmonių širdis? Retsykiais atsiversdavo koks nors draugas; nuo to beveik apsivemdavau. Dievas man buvo reikalingas nė kiek ne daugiau, negu aš Jam, ir dažnai sau kartodavau, kad jeigu Jis iš tikrųjų būtų, susitikęs ramiai pažvelgčiau Jam į akis ir spjaučiau į veidą.
Ypač apmaudu buvo tai, jog iš pirmo žvilgsnio kitiems pasirodydavau geras, malonus, kilnus, atsidavęs, ištikimas. Gal ir išties turėjau šių dorybių, bet tik todėl, kad buvau abejingas; negi sunku būti geram, maloniam, kilniam, atsidavusiam ir taip toliau, kai nekamuoja pavydas. Ko jau ko, o pavydo auka niekuomet nebuvau. Niekada niekam nieko nepavydėjau. Priešingai - visiems ir viskam jaučiau gailestį.
Nuo pat pradžių tikriausiai prisipratinau nieko per daug negeisti. Nuo pat pradžių buvau nepriklausomas, — tik ne taip, kaip derėtų. Man nereikėjo jokio žmogaus, nes norėjau būti laisvas — laisvas daryti ir duoti, kaip man liepė įnoriai. Kai tik žmonės imdavo iš manęs ko nors laukti ar reikalauti, pradėdavau spyriotis. Taip atrodė mano nepriklausomybė. Buvau sugedęs, — kitaip tariant, sugedęs iš pat pašaknų. Lyg motina būtų maitinusi mane nuodais, ir nors buvau atjunkytas anksti, nuodai taip ir liko organizme. Net kai ji ėmė mane pamažu atjunkyti, rodėsi, esu visiškai abejingas; dauguma vaikų maištauja arba apsimeta maištaujantys, o man buvo visiškai nusispjaut. Dar vystykluose, o jau buvau filosofas. Priešinausi gyvenimui iš principo. Kokio principo? Bergždumo principo. Visi aplinkiniai grūmėsi iš paskutiniųjų. O aš pats nedariau jokių pastangų. Netgi jeigu iš šalies ir atrodydavo, jog stengiuosi, tenorėdavau kam nors įtikti; iš esmės man buvo nei šilta, nei šalta. O jei bandysite paaiškinti, kodėl taip ir turėjo būti, nesutiksiu, nes esu apsigimęs užsispyrėlis ir niekas manęs nepakeis.
by Henry Miller
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą