PERSKYRIMAS XVIII: taip kalbėjo Karalius Žvejas

Šią žvarbią dieną šovė nebloga mintis perkelti savo susikaupusią neapykantą į vieną individo tipą, kuris kalba neperdirbdamas bei nefiltruodamas.

Pamirškime ir taip nepaminėtą jo vardą ir pereikime prie esmės, kurios, kaip žinome, ir taip niekur neįmanoma rasti po šiai dienai.

Apie šiuos specifinius individus buvo sukurta tokia minimalistinė apybraiža, idant geriau įsivaizduoti jų ydingumą ir žalą ir taip vargšei mūsų visuomenei, graužiančiai kaulus ir gailinčiai savo skystėjančių smegenų.

Taigi, šie išties neįprasti individai, tarkime, valgo daug ir įvairių daržovių [jeigu nemėgstate daržovių, galite visiškai drąsiai pakeisti jas vaisiais, mėsa, saldumynais, gyvūnėliais ar buitine technika]. Nieko ypatingo - pasakytumėte. Žinoma.

Tačiau mūsų individo tipas daržovių nekramto, o tiesiog praryja jas dideles, nepjaustytas ir spalvotas, su visais lapais, žemėmis ir sliekiukais. Būtent todėl, nepaaiškinamu ir mums, be abejo, nesuprantamu, būdu, tos daržovės tampa individų kūno dalimis. Paprasčiausi pavyzdžiai galėtų atrodyti taip: individo nosis virtusi sultingu baklažanu, o jo pirštų vietoje nerūpestingai maskatuoja cukinijos.

Individai dėl to, be abejo labai kankinasi, bet mes apie tai nė nenutuokiame ir galvojame: "Ak, kokia tobula šio tvarinio nosis", dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl to, kad šios daržovės matomos ir jaučiamos tik pačių individų bei daržoves užauginusio asmens [tarkime kokios nors vargšės babytės iš kurios nors netoliese esančios sodų bendrijos, iš kurios individas, eidamas pro šalį į darbą, neteisėtai pasiskolino porą gėrybių pietums]. Antra, dėl to, kad dauguma individų yra labai išdidūs ir linkę slėpti savo skausmą viduje. Negana to, puikiai suvokdami, kad atskleidę savo paslaptį ir sielvarto šaltinį kitiems, parodys, jog yra nieko verti rajūnai, negebantys net kramtyti, ir yra nusipelnę juodo pasmerkimo.

Iš kur aš apie tai žinau? Auginu daržoves.

PERSKYRIMAS XVII: plastiko veidas

Šiandien p. Vėžiniui praėjo neeilinė diena. Baisiai perpykęs jis sužinojo iš pastato, kuriame troško įgyti žinių, rūbininkės, kad viso labo tėra devyni laipsniai, to, ką galima pakęsti. Vėžys numojo ranka, pasivilko paltą, pasidžiaugė kompanijos nebuvimu, po to - buvimu. Skaitė, nagrinėjo, gilinosi, kontempliavo, nors tas vėžio smegenuo vis nuklysdavo į gilius spąstus ir žabangus, kuriuos jam ruošė priešai. O taip, priešai. Visur aplink tik priešai! O vėžys it koks ponas S. iš trečiojo dešimtmečio Rusijos.

Įsivaizduokit, man šiandien paskambino, sveikino su naujaisiais, pavadino ex-kolega, betgi paprašė papasakoti apie Jakobsoną ir Šklovskį, kuriuos žiauriai nugesino Trockis. Mąsčiau, kad tai turėtų pasirodyti vėžiui akivaizdžiai juokinga (kaip galima vienu metu vadintis ex-kolega ir prašyti esamų dalykų, kurie ex-kolegai kaip jau ir visiškai netinkami prašyti, nejaugi tai būtų demonstravimas nepragmatinio skaitymo? Tiesiog paradokslaus pokštas) ir iškart sumaigiau jo telefoną. Išgirdau žnyplių klapsėjimą ir neaiškius kitus iš fono sklindančius garsus: "pšach pšach pšach" - milžiniškas pterodaktilis pralėkė pro mano nosį ir nukirpo keletą nosies plaukų, apie kuriuos iki šiol galvoju.

O vėžys nutarė išgydyti savo filtruotas smegenis kefyru