PERSKYRIMAS XVI: Scary monsters and super creeps

prasideda šventės.
mieste chaosas.
girti jaunuoliai šėlsta.
medžiai be lapų, bet su tualetiniu popieriumi.
žavėtina.

PERSKYRIMAS XV: so far, so what

Kolumbas jau ieško savo rudojo "ploščiaus", nors maršrutas dar miglotas, bet vilties sėkla sudygo, taip kad jis tvirtai pasiryžo išvažiuoti, nebesikartoti, o grįžęs nieko nebeskelbti, ir nebeskalbti.

PERSKYRIMAS XIV: Staszek Fistaszek, stracil od czapki daszek.

Vieną birželio popietę į mūsų kaimą T. užsuko gelsva kasamoji. Išlipęs iš kabinos,apdribusiu kombinezonu, žilstelėjęs ir apšepęs vyrukas, atsiduodantis nebrangiu tabaku, paskleidė intriguojantį gandą po visą, tiek aukštutinę, tiek žemutinę gyvenvietę. KAD, kiekvienam, turinčiam žalio ploto lankoje, bus suteikta galimybė išsikasti tvenkinį, viso labo už dvi menkas štukeles lietuviškų pinigų. Kadangi aukštutinės gyvenvietės padėties dar nespėjau patikrinti, šįkart apipasakosiu tik padėtį, susidariusią žemutiniame, artimesniajame rajone. Taigi, tvenkinio iškasimo malonumą pasidaryti nusprendė trys senobinės kaimo sodybos. Kadangi visi tvenkiniai buvo iškasti maždaug viena linija (palei tekantį upelį, kuris, beje , išteka iš Užsienio ežero), tai galime sunumeruoti išsikasusiuosius skaičiais. Pirmasis, išsikasęs arčiausiai pasienio. Antrasis, išsikasęs iškart už kelio, vedančio į aukštutinę gyvenvietę. Ir Trečiasis, išsikasęs toliausiai nuo pasienio. Pabandykime apžvelgti kiekvieno iš išsikasusiųjų motyvus. Pirmasis subjektas lankoje jau galima sakyti turėjo tvenkinį, tačiau tik de facto. Nes kuomet dar buvo gyva subjekto sesuo, tas tvenkinys lyg ir priklausė jai, bet ji jau nebuvo labai įgali savo turtu disponuoti. Dabar, kai Bronislava paliko mūsų pasaulį, Pirmasis galėjo laisvai pasisavinti josios tvenkinį. Taigi jis turėjo svarų motyvą pasigilinti ir pasiplatintį turimą tvenkinuką iki didelio tvenkinio, žinant, kad ten ir taip visuomet kaupėsi vanduo. Po mano apžiūrėjimo, Pirmojo tvenkinys atrodė gražiausias ir švariausias(kasėjas atliko ir žemės sulyginimo paslaugas), buvo liūdna pagalvoti, jog jis greitai susiterš, jeigu Pirmasis ir jo šeima ruošiasi ten dažnai maudytis ir šokinėti iš pirties. Trečiasis(dėl tam tikrų sumetimų pasakoju apie jį iškart po pirmojo) išsikasė tvenkinį dėl panašių priežasčių kaip ir Pirmasis, tik, galbūt, reiktų paminėti, kad Trečiasis vieną tvenkinį jau turėjo ir taip, ir jis buvo gan neblogas visom prasmėm, tik gal kiek užžėlęs ir apleistas, reikėtų sukalti suolelių, išvalyti nešvarumus, visakita. Tačiau, visai netoli, taip pat Trečiojo žemėse telkšojo tokia plati, galima sakyti ,bala, kurioje visuomet būdavo vandens, taigi Trečiasis nusprendė tą balą gerokai pagilinti, kad tai būtų jau ne bala, o tikrų tikriausias tvenkinys! Po mano patikrinimo, nusprendžiau, jog Trečiojo tvenkinys yra labiausiai nešvarus, todėl nesukėlė malonių minčių apie maudynes ar žuvį. Tuo tarpu(simboliška) Antrasis šiek tiek išsiskiria iš motyvuotų mūsų herojų. Šis, vienišas, rūstus, taupus, šykštus, senas, bjaurus kaimietis, neturintis nei vaikų, nei palikuonių, nei maudymosi ar žvejojimo įpročių, motyvu išsikasti tvenkinį galėjo laikyti nebent tai, jog tvenkinys labiau pritrauks pirkėjus, norint parduoti namą, bet dar klausimas, ar jis norės iš jo išsikelti ir po mirties. Tačiau greičiausiai vienintelis Antrojo motyvas kastis tvenkinį buvo pavydas, norėjimas prisitaikyti prie bandos, savotiška kaimo MADA. Tai byloja daugelis faktų. Tvenkinys buvo iškastas dvigubai mažesnis nei kiti du. Tai žinome ir todėl, kad už tvenkinį buvo sumokėta viso labo štukė, o ne dvi. Tai byloja, kad Antrasis ir nebuvo susitaupęs pakankamai šlamančių, jog galėtų leisti sau tokį malonumą, nebent jis būtų gyvybiškai svarbus, o ar yra? Tvenkinys buvo iškastas skersai upelio, tai reiškia, kad buvo pasielgta begėdiškai. Na, gal Antrajam neužteko žemės ploto, ar panašiai, bet dabartinė padėtis byloja, jog jo mažutėlaičiame tvenkinukyje nestūkso nė joks šlakelis vandens. Mano centrinės ekspertizės komisijos buvo nuspręsta, kad tai bausmė Antrajam už jo sušutusias bjaurastis gyvenimo metu, nes net ir krienai jo kelio pusėje auga labai skystai, tuo tarpu kitoje labai gražiai vešėdami. Apžiūrėjus ir pasidarius štai tokias išvadas buvo nerūpestingai pagalvota apie tai, jog ir pačiam tvenkinių vertintojui, kurį turbūt reiktų įvardinti kaip Nulinį, nes jis yra arčiau pasienio, nei net Pirmasis, būtų taip pat visai ne pro šalį išsikasti štai tokį tvenkinį, ir, neva susisemti visus ateinančius vandenis iš Užsienio ežero. Dar pagalvojus, neblogas biznis. Žinant nutolusių gyvenviečių madas ir polinkius. VISI GI NORI.

PERSKYRIMAS XIII: perskyrimas?

R. jaučiasi kaip K. iš F.K. romano,vis gviešdamasis pilies.
R. vis norėjo atsigulti į karstelį ir miegoti gerą savaitę, kol baigsis terminuota sutartis ir nebereiks jos pratęsti.
R. yra pavargęs ir lupasi kaip keistas pušies kotas.
R. kartą sutinka J., kuris ima morališkai žlugti dvi dienos prieš sutikimą ir groja kažkur girdėtas savo kūrybos dainas. J. yra draugiškas ir paprašo paskambint. Skambinęs apkeikia savo buvusią mylimąją ir grasina palikti ją gulėti prie Marjampolės. Šit R. pašaipiai pagalvoja, kad būtų labai gerai patekti į J. protektoratą.
J. vis klausinėjo R. ar čia širdis, bet R. sakė, kad jei čia būtų širdis, tai gi žemę iš po kojų ištrauktų, ir kur problemos? R. stebėjosi savimi, dėl bendravimo su žlugusiu J., bet ar tik tai nebuvo šiaudas.
R. elgiasi keistai, nes kunigaikštis Myškinas patraukė jį savo įtakon ir dabar gyvenimas yra stačiai nesibaigianti charakterių analizė ir dėliojimai į lentynėles.
R. visuomet yra įspėtas ir viską supranta.
Šis vazonas yra parūdijęs, draugai. Draugai?

PERSKYRIMAS XII: vangūs paistalai be vėzdo rankoj

Sūriai tūnant šio mūsų milžiniško sūrio vienoje iš skylių, Šlemas rakinėdavo nuo riešutų geltonus savo priekinius dantis ir slaptingai dūmojo apie mistiškuosius slėpinius kitapus lėkštės.

Po tiesai tai niekas nė žinoti nežinojo apie tokio žeminio (ar geriau reikėtų sakyti-sūrinio) padaro kaip Šlemas egzistavimą, ir nė nesiruošė žinoti, tačiau taip jau išėjo, kad dabar štai, nė iš šio, nė iš to, viskas išplaukė paviršiun.

Šlemas šiaip jau visame sūryje buvo didžiai gerbiamas, laikomas neeiliniai išsilavinusiu, protingu, puikų humoro jausmą turinčiu, be galo apsiskaičiusiu, ir šaltu tvariniu. Deja, už viso to slypėjo tiesiog nevykėlis, durnius, kmyno lapas, sukčius ir mizeriokas. Žinoma, trenk mane perkūne, jei aš meluoju, bet kas žino, galbūt mes visi esam Šlemai.

Taip kad kartą piktas jautis įpūkštė besitaškydamas į vieną iš sūrio buveinių ir išniekino visą baltąją šventovę, pabiro giriniai obuoliukai, pardavė visas avižėles seni kuinai ir buvo sumuštas paskutinis genys. Kartu tarp šių nelaimėlių išskrido iš sūrio ir Šlemas, bevoliodamas padžiūvusioj burnoj seną tarybinę barbariso bonbonkę.

Mala jis dabar garstyčias pas nusigyvenusį riterį Eufrozijų dirbtuvėj, vargu ar pavyks dar kam priartėti prie teisybės. Šiandien paskutinį kart subaltavo milžino rankos kosmosu tapetuotam koridoriuj, ir nusileidus bekvapiu liftu jau joks aklas vyras nebegalėjo sujungti dviejų šarvuotų vilkolakių.

Sukimšom viską į vieną karutį, draugai, per vieną vasarą vienam kaime viską išvežiojom ir dabar gelda mums, tik gelda.

PERSKYRIMAS XI: susižavėjimo objektas - paukštis.

Šis objektas liečia tolimą šalį, kuri vadinasi Naujoji Zelandija. Tai - Strigops habroptilus. Paprasta kalba tariant, Kakapo, iš maorių kalbos išvertus, reiškia "naktinė papūga", taip pat vadinama papūga-pelėda. Kaip žinia, nemėgstu papūgų, tačiau ši, nevisai papūga, mane stačiai sužavėjo. Tai rečiausia ir keisčiausia pasaulyje apkūni papūga, su begale keistų savybių. Pirmiausia mano dėmesį patraukė šios:

Kakapo priklauso tai paukščių klasei, kurie negali skraidyti (žavinga Naujoji Zelandija tuo, kad ten daug tokių paukščių, kurie negali skraidyti, o taip yra todėl, kad prieš daugelį metų Naujojoje Zelandijoje iš esmės nebuvo žinduolių. Ten veisėsi tik paukščiai ir ropliai. Vieninteliai egzistavę žinduoliai buvo trys rūšys šikšnosparnių! Tačiau, 2006 duomenimis, kai buvo atrasti kaulai kokio tais žinduolio, nustatyta, jog prieš maždaug 16-19 milijonų metų, kuomet Naujoji Zelandija dar buvo milžiniško Gondvanos žemyno dalis, joje galėjo veistis žinduoliai. Šiaip ar taip. Bent pora tūkstantmečių iki pirmojo žmogaus pasirodymo N. Zelandijoje, žinduolių, be tų šikšnosparnių, nebuvo. Žavinga! Kadangi paukščiai užėmė ekologinę nišą, kurią šiaip užimdavo žinduoliai, jiem nebereikėjo skraidyti, todėl jie ir prarado tokią galimybę. Nes kam jos reik, kai nereik (taip, žmogau). Tačiau čia slypi ir liūdnoji dalis. Jau minėjau, kad Kakapo yra labai retas paukštis, o viskas dėl to, kad prieš tūkstančius metų į salą atvykus polineziečiams, o apie 1800uosius ir europiečiams, kurie su savimi atsivežė daug įvairių rūšių žinduolių,tokių kaip katės, žiŪrkės ir šermuonėliai, Kakapo neišmoko apsiginti nuo plėšrūnų, todėl jis tapo labai pažeidžiamas ir daug šių paukščių buvo išnaikinta. Viso to rezultatas - dabar pasaulyje žinomos tik 126 Kakapo pelėdos-papūgos.Jos saugomos rezervatuose IR kiekviena jų turi vardą!)

Antra, ši papūga aktyvi tik naktimis,turi puikiai išlavintą uoslę ir yra vadinamasis soliteris, t.y. mėgsta veikti viena, yra labai uždara ir pati ieškosi maisto, ką sugeba tik dvi papūgų rūšys.

Trečia, šis įstabus paukštis yra sunkiausias iš papūgų giminės, ir didžiausias, jos svoris gali siekti 4 kilogramus. Taip yra dėl to, kad kakapo organizmas prisitaikęs kaupti riebalus, kad galėtų panaudoti juos energijai. Rubuiliai.

Kakapo daugiausiai gyvena ant žemės, tačiau moka ir po medžius pasikarstyt, turi žaliai-geltonas plunksnas. Tokios plunksnos yra būdingos Naujosios Zelandijos paukščiams, kas taip pat savotiškai žavinga. Kakapo minta žole. Manoma, jog tai vienas ilgiausiai gyvenančių paukščių pasaulyje. Tai didina mano susižavėjimą, kadangi esu nemirtinga.

Last but not least, tai garsai, kuriuos skleidžia šis žavingas paukštis. Šioje nuorodoje galėsite pasiklausyti įstabaus ir keisto garso, kurį skleidžia ši pelėda-papūga. Manau, kad jis primena tai, ką girdime pūsdami į alaus butelį. Štai čia: http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/5/50/051226-kakapo-billb
ooming-pitch.ogg

Dar vienas stulbinantis šio paukščio bruožas - tai jo kvapas, kuris apibūdinamas kaip medaus, muskato ar vaisių aromato!!

Kakapo, tai vienas iš daugelio paukščių rūšių, kurie yra labai reikšmingi vietiniams Naujosios Zelandijos gyventojams - maoriams. Apie kakapo sukurta daug legendų, jo atvaizdas netgi išgraviruotas ant vienos iš N. Zelandijos monetų. Maoriai laikydavo kakapo labai prieraišiais ir mielais naminiais gyvūnais.

Tiek šiam kartui, šis paukštis turi tiek įspūdingų bruožų, kad mano iš prigimties jautri ir prieraiši paukščiams natūra negali pakelti tokio nuostabios informacijos srauto per vieną vakarą.

Daugiau šio įstabaus paukščio fotografijų galite pasižiūrėti čia: http://www.ryanphotographic.com/strigops.htm

PERSKYRIMAS X: mintys iš suspaustos erdvės

esant ankštoje, bemaž klaustrofobiškoje erdvėje, kyla daug įdomių palyginimų. Platusis gyvenimas telpa vienoje dėžėje. Jis kaip koks sušokantis kraikas - šiaip yra palaidas, tačiau susilietęs su įvairiais nemalonumais ir kitais kibiais dalykais (šūdais - kitaip tariant) sulimpa visas į vieną didelį gruoblėtą kamuolį, kitaip tariant - šūdų kamuolį, ir nerūpestingai ridinėjasi erdvėje. Ir ne tik suspaustoje erdvėje, šis kamuolys ištrūksta į beribes kosmoso platybes ir veržiasi į kitas galaktikas, toks jis yra gajus ir nenugalimas. Galiausiai reikia paminėti tokį dalyką, kad dabar daugelis kraiko rūšių nuleisti į unitazą neištirpsta, o užkemša kanalizaciją.

PERSKYRIMAS IX: kur žiemoja geniai?

šylanti žemė ir tolstanti žuvis privertė pasidalinti savo nuostabiais išgyvenimais, patirtais miške, pievoje ir po tiltu.
akylai žmones stebintys paukščiai iš miško gilumos duoda žinoti apie save įkyriu kalenimu į keistus medžius - pušis. panašu, lyg egzistuotų šakų pušų kirtėjai iki tam tikro aukščio. jeigu egzistuoja pušų sakintojai, tai kodėlgi ne.
kol lapeliai maži, paukščiai su šviežiom spyruoklėm, ir geniai su naujai paaštrintais snapais - viskas be galo įdomu! galima klajoti tarp keistų medžių su keistais mūsų gamtos draugais iki sąstingio. bet viskam yra ribos. galiausiai sušlubuoja atmintis, pagerėja regėjimas ir nebetaip norisi būti stebimam paukščių, bet vis išlieka vienas ir tas pats klausimas? kur žiemoja geniai? pagal esamus duomenis tik viena iš devynių Lietuvoje esančių genių rūšių skrenda žiemoti į Afriką. Priimtina būtų tokia teorija, jog kai kurie geniai įsikuria uoksuose ir miega ten visą žiemą, o poto, atėjus atšilimui, išsikala sau išėjimą į naują sezoną. todėl kartais girdime genius, o pamatyti - stačiai neįmanoma. ir tai ne sumiesčionėjusių genių išmonė barškinti snapu į geležinį stulpą siekiant išgauti nebūtas melodijas.

Perskyrimas VIII: ciklameninis Czolgoszas

Deja ne mano apmąstymai, bet vis vien visai fyski.

Mane supo vieni nevykėliai ar tiesiog juokingi žmogeliai. Ypač apgailėtini buvo tie, kuriems sekėsi. Tokie laimingieji man įgrysdavo iki ašarų. Buvau be saiko atjaučiantis, bet visai ne iš užuojautos. Tai buvo grynai neigiama savybė — silpnybė, kuri suvešėdavo vos išvydus žmogiškąją nedalią. Niekuomet nesu kam nors padėjęs vildamasis padaryti gerą darbą; padėdavau todėl, kad neturėdavau jėgų priešintis. Troškimas pakeisti esamą padėtį man atrodė bergždžias; buvau įsitikinęs, jog nebus jokių permainų, kol nepasikeis širdis, o kas galėtų pakeisti žmonių širdis? Retsykiais atsiversdavo koks nors draugas; nuo to beveik apsivemdavau. Dievas man buvo reikalingas nė kiek ne daugiau, negu aš Jam, ir dažnai sau kartodavau, kad jeigu Jis iš tikrųjų būtų, susitikęs ramiai pažvelgčiau Jam į akis ir spjaučiau į veidą.
Ypač apmaudu buvo tai, jog iš pirmo žvilgsnio kitiems pasirodydavau geras, malonus, kilnus, atsidavęs, ištikimas. Gal ir išties turėjau šių dorybių, bet tik todėl, kad buvau abejingas; negi sunku būti geram, maloniam, kilniam, atsidavusiam ir taip toliau, kai nekamuoja pavydas. Ko jau ko, o pavydo auka niekuomet nebuvau. Niekada niekam nieko nepavydėjau. Priešingai - visiems ir viskam jaučiau gailestį.
Nuo pat pradžių tikriausiai prisipratinau nieko per daug negeisti. Nuo pat pradžių buvau nepriklausomas, — tik ne taip, kaip derėtų. Man nereikėjo jokio žmogaus, nes norėjau būti laisvas — laisvas daryti ir duoti, kaip man liepė įnoriai. Kai tik žmonės imdavo iš manęs ko nors laukti ar reikalauti, pradėdavau spyriotis. Taip atrodė mano nepriklausomybė. Buvau sugedęs, — kitaip tariant, sugedęs iš pat pašaknų. Lyg motina būtų maitinusi mane nuodais, ir nors buvau atjunkytas anksti, nuodai taip ir liko organizme. Net kai ji ėmė mane pamažu atjunkyti, rodėsi, esu visiškai abejingas; dauguma vaikų maištauja arba apsimeta maištaujantys, o man buvo visiškai nusispjaut. Dar vystykluose, o jau buvau filosofas. Priešinausi gyvenimui iš principo. Kokio principo? Bergždumo principo. Visi aplinkiniai grūmėsi iš paskutiniųjų. O aš pats nedariau jokių pastangų. Netgi jeigu iš šalies ir atrodydavo, jog stengiuosi, tenorėdavau kam nors įtikti; iš esmės man buvo nei šilta, nei šalta. O jei bandysite paaiškinti, kodėl taip ir turėjo būti, nesutiksiu, nes esu apsigimęs užsispyrėlis ir niekas manęs nepakeis.

by Henry Miller

Perskyrimas VII: šaunūs draugai, žmonės, kolegos, bendradarbiai,sąjungininkai ir kiti

norėčiau gan nemažai pasamprotauti šia opia kiekvienam iš mūsų tema, tačiau mano žodis šiandien trumpas ir drūtas:
kai sėji ridikus tai ridikai, be jokio abejo, ir dygsta. Na, dar, žinoma, reikia juos laistyti, bet šiaip, jie iš pažiūros gali būti visai nereiklūs ir, atrodytų, išvis labai abejingi bei neįžeidūs, tačiau žinant, jog ridikai sunaudoja daug energijos stengdamiesi sukiotis ir panašiai, na, ir dar dėlto, kad jie esti gyvi organizmai, kartais ima reikšti savo jausmus ir mąstyti apie žmogiškus poelgius. Na tai vat, nors ir galima spjaudyti ant ridikų, ar dar kitaip niekinti, tačiau tada ten ridikėlių žemėje prisiveisia daug neaiškios kilmės šliuželių ir kitų sutvėrimėlių, kurie prasiskverbia pro vazoną ir labai nebemėgsta jūsų visų spjaudytojų. Todėl tie, kurie manė esantys ridikėlių draugai jais nebebūna ir apskritai ridikėliai kartūs jei žemė bloga. Bet aš čia neleidžiu sau keiktis.

Perskyrimas VI: 994

Pilietis R. paskutinėmis dienomis jautėsi vis labiau sutrikęs, todėl nusprendžiau aprašyti jo situaciją šioje konspiracinėje erdvėje, kur joks gyvas organizmas nesupras, kokios iš tikrųjų gali būti R. problemos.
Šiaip jau R. tiesiog paprastas gyvas būvis su paprastais poreikiais ir savu nepaliečiamu kosmosu. Nepaisant to, kad kartais žmonės negali savo puikiu neapsakomai skvarbiu ir nuostabiu racionaliu protu paaiškinti jo poelgių ir kartais, net galbūt netyčia, niekina jo veiklą, R. vistiek jaučiasi pakankamai pilnavertė mūsų keistos sistemos dalis. Rašau pakankamai, nes prisitaikyti iš tikrųjų jam labai sunku.
Pastaruoju metu R. džiugino būtent vienas faktas. Jam buvo labai džiugu, jog sugalvota yra filmuose nefiksuoti laimingų pabaigų. Dėl šio fakto jam yra smagu nueiti į kiną bet kaip jaučiantis ir nesijausti dar labiau bet kaip po to! Na, žinoma, čia nėra kalbama apie tuos filmus, kur laimingos pabaigos yra tiesiog būtinos, ne, į tokius filmus R. tikrai niekad nevaikščiojo ir nevaikščios, nes, juk kiekvienam aišku, kokiu tikslu paprasti mirtingieji ten vaikšto. Taigi, čia vyniojama kalba yra apie filmus, kurie vystosi labai baisiai, tačiau vistiek yra kažkokia laimingos pabaigos siužeto užuomina, ir iš tikrųjų žmogus niekad nežinai, kaip tai baigsis. Bet pavadinimas šiukštu apie tai neužsimena. Žinoma, visuomet egzistuoja tam tikra rizika, jog reikės užsimerkti pabaigai atėjus, tačiau taip nutinka retai. Tikrai retokai.
Būtent todėl vakar R. pasisekė - jis pamatė filmą, kur galima buvo nuspėti laimingą pabaigą, tačiau to neįvyko. Ir tai netgi labiau pradžiugino, nei žinoti, kad pabaiga tikrai gera nebus. Visai nėra paradoksalu, jog realiame R. gyvenime viskas taip pat vyksta kažkaip panašiai. Nujaučiant gerą pabaigą viskas staiga pasisuka į kokį tai niekingą skersgatvį su senom katėm, o nujaučiant blogą - staiga užklumpa neprašytas džiaugsmas ir užverčia žmogui maišą laimę nešančių sunkių karvių ant galvos. Ir R. jaučiasi sutrikęs, ir mažai trūksta, jog atsisakytų bet kokio tokio įvykio teikiamo malonumo. Dėl šios priežasties, kaip jau minėjau aukščiau, R. yra nepaprastai sunku adaptuotis nūdienos bendruomenėje.
Be jokio abejo, spręsti tokias problemas tikrai ne mano galioms, ir kas be ko, tikrai ne Jūsų, tačiau reiktų paminėti, jog šitai paviešinus R. bus lengviau prisitaikyti bent prie to fakto, jog yra sunku prisitaikyti!
Šįkart nebuvo aprašytas joks naujas ir sensacingas įvykis, todėl derėtų atsiprašyti išalkusių.

PERSKYRIMAS IV: ko išmokau šį savaitgalį (2)

Prieš išsipasakojant norėjau jus įspėti, jog šį savaitgalį nebuvau toks imlus ir neišmokysiu jūsų, tokių praktiškų dalykų kaip anąkart. Tačiau šį savaitgalį atsivėrė mano akys ir aš supratau daugybę dalykų, kurie seniau sugebėdavo kankinti mano menką sielą.

Tad pradėsiu nuo penktadienio įspūdžių: mano magelaniškai sielai pavyko apsilankyti viename iš didžių Vilniaus naktinių klubų, kuriame laisvai liejosi midus bei kiti linksmybių pilni gėralai. Klube vieni šoko, kiti ieškojo dar neatrastos meilės, o tretieji su Buda arbatą gėrę. Nei meilės, nei arbatos negavau. Tačiau kiek man žinoma gavę arbatos nelabai džiaugėsi, o gavę meilės džiaugėsi mėsos skoniu. Ši mozaikinė penktadienio kompozicija atvėrė mano akis, net būtų galima sakyti - atradau savo vietą po saule!
„Et tas gyvenimas.. Nesibaigianti elegija“

O kitą dieną, kai jau saulė nusileidusi bandė užmigdyti svietą, apsilankiau viename iš savo mėgiamų mikrorajonų. Tačiau šių savo įspūdžių, dėl galimų dviprasmybių, jums dar kol kas nepapasakosiu.
Žmonės sako, jog kadaise tenai stovėjusi galinga pilis, kurią nuo blogųjų drakonų gynęs didysis kunigaikštis Arkas. Prižadu jums, mielieji, artimiausiu metu papasakoti visą istoriją apie didįjį kunigaikštį Arką, jo draugus, priešus bei neįtikėtinus žygius.


86.

PERSKYRIMAS III: ypatingoji dieta

Džiūvėsiai - tai tokia sausa duona, kuri yra kieta, bet, kaip nekeista, skani. Iš pažiūros gali pasirodyti sužiedėjusi ar sena, tačiau neapsigaukite, tai - visiškas melas. Ši keista duona negenda taip lengvai, būna prikaišiota karts nuo karto įvairių įdomių kūnų, tokių kaip razinos, migdolai, arbatos ar pieno pėdsakai.

Kartais džiūvėsius galima valgyti mirkant į arbatą(nepaisant to, kad arbatoje po to lieka nemalonių akiai ir burnai nuosėdų). Reikia pabrėžti, kad mirkant džiūvėsius į arbatą, puikiai pavalgoma sustojus skrandžiui, apsinuodijus kuom nors ir panašiai. Tokia savotiška džiūvėsių sriubytė turėtų gerai padaryti jūsų vidiniam aparatui.

Kitas(besilaikantieji dietos turėtų praleisti šią pastraipą), ne mažiau malonus būdas valgyti džiūvėsius, būtų tepti ant jų ką nors labiau kaloringo, pavyzdžiui, DŽEMĄ ar UOGIENĘ. Čia jau taikytina mažiau linkusiems tukti ir labiau linkusiems pasimėgauti, o ne rūpintis savo talija ar liemeniu. Juk tikrai dar esti žmonių, kurie labiau vertina skonį ir malonumą, o ne figūros mažus netobulumus.

Trečiasis būdas būtų valgyti džiūvėsius yra užsigeriant kuo nors, pavyzdžiui, pienu, kefyru ar jogurtu. Tai turbūt pats estetiškiausias ir mažiausiai pėdsakų paliekantis būdas (nes virtuvėje reikia valgyti, ne prie kompo). Puikiai tiktų lietuviams, nes lietuviai, anot vieno mūsų nūdienos rašytojo, pasirodo estetai nemenki.

Jeigu neradote kokio nors Jums priimtinesnio būdo valgyti džiūvėsius, niekas jūsų nesmerkia. Visiškai natūralu ir neneigtina, jog galima susigalvoti ir daugelį kitų būdų kaip valgyti džiūvėsius: juos sutrinti, pasaldinti ar padruskinti ir t.t., ir pan. Čia tiesiog paminėjau populiariausius ir, mano nuomone, priimtiniausius.

Reiktų dar pabrėžti, jog silpnų dantų, ar dirbtinių dantų žmonės neturėtų dažnai mėgautis šiuo žavėtinu malonumu.

Visumoje reiktų pasakyti, jog džiūvėsiai yra stačiai jėga, o tuo labiau - valgyti džiūvėsius. Geriau negu barankos ar bet koks kitas aliejum liulantis skanėstas, kurį taip mėgsta peniukšliai. Džiūvėsių norisi visada ! Jeigu norite man įtikti, pasiūlykite man džiūvėsiu su razinomis, violetiniame įpakavime.

PERSKYRIMAS I: ..ir žodis tapo kūnu

Savaitgalio įkarštyje į riebalų klaną daržovių apsuptyje buvo įplukdyta žuvis - Pautas, kuri poto vartota šalta ir šlykšti. Nežinia, ar tikrosios žuvies skonio išvis buvo išlikta. kas nevalgo žuvies - Pauto, tas eventualiai turi bučiuoti asfaltą. Kitaip aš negaliu paaiškinti nūdienos įvykių. Dar galima paminėti ir tai, jog atsisakius žuvies - Pauto, man teko justi bažnytinių smilkalų kvapą viduryje ordinarios gatvės, kur bažnyčia iš tikrųjų labai toli. Visi įrodymai liudija prieš mane ir aš niekingai plaukiu purvina upe prieš srovę. Šis mano skausmingas dienoraštis - pirmasis žingsnis link atsivėrimo Jums.

PROLOGAS: tik tak tik tak laiko spirale

Šuo likimo valia turėjo sugauti lapiną; lapinas, irgi likimo lėmimu, negalėjo būti sugautas.

Cituodama šį jums nebūsiantį atskleistą didų žmogų noriu pasinaudoti proga, ir pasveikinti jus visus su nauju atradimu - tai tam tikra kišenė didžiojo mūsų I N T E R NETO platybėse, leidžianti jums artimiau pažinti turiningas ir vaiskias mano ir kolegos AštuoniasdešimtŠeši sielas. Jeigu kartais rastumėte turinį jums nesuprantamai savotiškai artimą ar net įžeidžiantį, jeigu kartais pamanysite, jog atpažinote vardus, įvykius ar vietoves, galiu jus stipriai užtikrinti - nieko panašaus. Viskas tėra nuostabi, begalinė mūsų fantazija, nesmarkiai atspindinti realybę ir šiek tiek kai ko, kas esti virš jos. Ir jeigu jums kartais nepatiks ir jūs tariamame savo bičiulių rate nutarsite, jog ši vieta - tik niekingas šūdų malūnėlis, norėtume, jog nepasilaikytumėte savo komentarų ir minčių sau, o laisvai lietumėte savo pyktį, širdgėlą ir visa kita, kas jums gulės ir kaupsis ant širdies, galvoje, ar dar kur.

Pabaigai norėčiau pagirti kolegą AštuoniasdešimtŠeši už neeilinius gabumus ir Europinio lygio talentą besiuvant kišenę. Nuoširdžiai susimildama tikiu, jog ateityje jam pavyks ne tik laiku sustabdyti verdantį pieną, o ir fermentuoti jautieną be jokio deguonies pagalbos.