Sūriai tūnant šio mūsų milžiniško sūrio vienoje iš skylių, Šlemas rakinėdavo nuo riešutų geltonus savo priekinius dantis ir slaptingai dūmojo apie mistiškuosius slėpinius kitapus lėkštės.
Po tiesai tai niekas nė žinoti nežinojo apie tokio žeminio (ar geriau reikėtų sakyti-sūrinio) padaro kaip Šlemas egzistavimą, ir nė nesiruošė žinoti, tačiau taip jau išėjo, kad dabar štai, nė iš šio, nė iš to, viskas išplaukė paviršiun.
Šlemas šiaip jau visame sūryje buvo didžiai gerbiamas, laikomas neeiliniai išsilavinusiu, protingu, puikų humoro jausmą turinčiu, be galo apsiskaičiusiu, ir šaltu tvariniu. Deja, už viso to slypėjo tiesiog nevykėlis, durnius, kmyno lapas, sukčius ir mizeriokas. Žinoma, trenk mane perkūne, jei aš meluoju, bet kas žino, galbūt mes visi esam Šlemai.
Taip kad kartą piktas jautis įpūkštė besitaškydamas į vieną iš sūrio buveinių ir išniekino visą baltąją šventovę, pabiro giriniai obuoliukai, pardavė visas avižėles seni kuinai ir buvo sumuštas paskutinis genys. Kartu tarp šių nelaimėlių išskrido iš sūrio ir Šlemas, bevoliodamas padžiūvusioj burnoj seną tarybinę barbariso bonbonkę.
Mala jis dabar garstyčias pas nusigyvenusį riterį Eufrozijų dirbtuvėj, vargu ar pavyks dar kam priartėti prie teisybės. Šiandien paskutinį kart subaltavo milžino rankos kosmosu tapetuotam koridoriuj, ir nusileidus bekvapiu liftu jau joks aklas vyras nebegalėjo sujungti dviejų šarvuotų vilkolakių.
Sukimšom viską į vieną karutį, draugai, per vieną vasarą vienam kaime viską išvežiojom ir dabar gelda mums, tik gelda.
