Šis veikalas buvo parašytas su kūrybinga kolege I. T. vieną gūdžių popiečių šaltoje patalpoje grotuotais langais, pro kuriuos tik matosi, kad saulė kažkur atsispindi.
Kartą gyveno trys seserys. Vienos vardas buvo Milda ir ji buvo labai graži, kitos vardas buvo Renata ir ji buvo labai protinga, o trečios vardas buvo Sandra ir ji netrukus mirs.
Sandra mėgo krapštytis prie namo esančiame sode. Ji augino devynias galybes augalų, tačiau mylimiausias buvo vardu veronika. Paprastoji veronika. Sandra buvo nevala ir vaikystėje valgydavo snarglius. Milda irgi mėgo, bet tai slėpė. Renata rinkdavo kietalukščius vabalus ir darydavo jiems vivisekciją. Taip ji iškart užaugo išmanydama insekto(ana)tomiją. Su laiku ji drėgname namo rūsyje įkūrė laboratoriją, kur ne tik atlikinėdavo įvairiausius bandymus, bet ir skaitydavo paskaitas liurbiams apie skarabėjus ir virdavo neveiksmingus eliksyrus dar kvailesniems, kuriuos brangiai pardavinėdavo, kad galėtų išlaikyti savo besmegenes seseris, ypač gražiąją, o Milda, nors ir atrodė kvaila, įtarė, kad Sandros veronika yra mirtinai nuodinga. Ji galėdavo justi namuose tvyrant keistą įtampą. Milda puikiai suprato, kad Sandra pavydi jos grožio ir to, kaip jų mylimas dėdė žiūrėdavo į ją, kai atvykdavo aplankyti dukterėčių, todėl ji nusprendė pašalinti Sandrą iš kelio. Ji paprašė Renatos ištirti veroniką, o kai pasirodė, kad ši išties mirtinai nuodinga, pribėrė jos Sandrai į sriubą. Tačiau sriubų lėkštės tamsoje susimaišė ir dėdei po vakarienės plovė skrandį greitoji pagalba.
Iš reanimacijos išėjęs dėdė elgėsi su dukterėčiomis maloniai ir tęsė viešnagę toliau. Diena iš dienos jis padėdavo Sandrai sode ir merginoms pradėjo atrodyti, kad veronika keistai paveikė dėdės vidų. Jos netgi kartais matydavo dėdę laižant medžių lapus, nuleidinėjant eglių sakus ir vaikant vabalų vaikus. O Sandra tik mįslingai šypsojosi.... Jos veidas keitė spalvą diena iš dienos, o plaukai ėmė panėšėti į medžio šakas. Kartais Milda ją net supainiodavo su alyvų krūmu, kuris kerojosi plačiai visam sode. Merginos ėmė bijoti, kad kažkas tokio ims dėtis ir dėdei...
Nuo vabzdžių, kuriuos čiupinėdavo per dieną, jo kūnas aplipdavo keista lipnia plėve. Vakarais Milda trindavo jo nugarą kempine, o Renata grodavo medžių šakelėmis. Po truputį jos užkerėjo dėdės širdį ir įtikino jį sunaikinti sodą. Dėdė pašėlo ir ėmė spjaudyti visur savo atgrasiomis seilėmis, kurios degino gražių augalų lapelius, it kokia sieros rūgštis. Jis šėlo baisingai, net taškė žydrais dažais žymimuosius kuoliukus, kol Sandra neiškentusi ėmė klykti ultragarsu... Per tą sumaištį įvyko daug keistų dalykų: Milda išsirengė nuogai ir pradėjo leisti keistus garsus, Renata pasislėpė vonioje ir pradėjo skambinėti nepažįstamiems žmonėms, kam nors pakėlus ragelį ji sakydavo: „Vabzdžiai siurbia mėsą.“ Na, o Sandra... ji vis dar atrodė lyg alyvų krūmas ir kadangi paspaudė šaltukas, tuoj pat pajuodavo ir žuvėdriškai kvyktelėjusi nuvyto.
