kerojame arba kerus, arba snarglius. šiek tiek paslaptis, nuo ko tai priklauso, bet kartu ir ne. aišku, tos akvaizdžiosios priežastys, dalykai, kurie niekada nebus paminėti, nes yra savaime suprantami.
bet tie, kurie nutylėti, kerojami viduje, neišvirsta į išorę laiku. virsta vidaus kerais, vidaus snargliais, susipina tarpusavyje ir iškeliauja lauk kerinčių snarglių pavidalu? arba juos reikia ištraukti.
nes sugalvokime, kad stovi du žvėreliai. ir jie abu yra sizifai. ir jų gyvenimo darbas šitam ne-Hade yra traukti tokią virvę vienas kitam iš gerklės, bet ta virvė niekada nesibaigia, nes tai ta pati virvė, o ne dvi skirtingos, tik tie žvėrys to nežino. Ypač dėl to, kad jie yra ne-Hade, bet ir ne kokiam nors rojuj. ir jiems labai įdomu, o istorija graži, neliūdna.
17 komentarų:
Gaudvilgailė-Roberta susigrąžina emocijas tik užfiksavusi jas kamera ir stebėdama savo kaimyno šaką ekrane. Ji lyg Narcizas mėgaujasi šakos atvaizdu. Kamera padeda jai kurti savo lytinį ir seksualinį identitetą.
Kėkšto akivaizdas.
Hipotetinis arkliavagis iš mūsų kiekviename iš mūsų.
Išvaizdos kukurdvelkis peržvelgia pievos naujienas.
Dvejopai smogia plokštelės pusė - iš keturių, iš dviejų, iš vieno. Viksvos tėvas apsivelka paltą, temperatūra peržengia keturiasdešimt. Prakaite.
Aplankęs aplankas nusimeta skrandą ir žvelgia pro apmusijusius langus į pilko rūko apgaubtą gaublio dalelę.
"Tačiau nėkiek", mąsto jis.
Atsidūsta ir sėdasi ant prieškarinės sofos girgždėdamas visa esybe. Po antklode suklinksi seni ir ne tokie seni buteliai.
---
Slenka valandos, tačiau sėdėsenos nekeičia. Laikas nesvarbus, kai esi toks.
---
Arklio kaukolė ant sienos kabančiame paveiksle sujuda - laikas vykti. Kasdien vis dažniau šis refleksas.
...
Matome dulkes iš po kelmo apačios.
Tylu.
---
---
---
---
Guminių pirštinių vajus pasiliekantiems šlavėjo kambaryje.
D dd d dddd de d dd dede deee d d.
De d ddd de dede deee de d dd.
Ak, ir matom - štai kaip būnam, šiam pasauliniam svogūne, ir įškvėpti oro gurkšnį, geltonų pusų paunksmėj.
Atsitiktiniai Labanoro būdos lankytojai, įžengę į šią netikėtoje vietoje pasislėpusią bakūžę visų pirma išvysdavo vieno iš šio, atleisk man, Brangus Viešpatie, už tokį prakeiktos rąstų krūvos apibūdinimą, pastato kūrinį - koridoriaus kampe iš kankorėžių ir vielos, taipogi, rodos, bet kokio miško pakelėse randamo šlamšto nulipdytą ir suregztą prakartėlę, kurioje garbingiausioje, taigi - Jėzaus vietoje, gulėjo didžiausias kieno nors ir kada nors Lietuvoje matytas karkvabalis. Dalis lankytojų kaipmat apsisukdavę atgal, galbūt išgąsdinti šio pranašiško ženklo. Tačiau be reikalo, nes sekusiame kambaryje nebuvo daugiau nieko, kaip tik galybės dulkių, seni paukščių lizdai, išlūžusios grindys ir labai daug veidrodžio šukių. Visos šukės buvo veidrodžio ar galybės jų.
Rašyti komentarą